Be kitų, leisk man priminti ir šiuos akivaizdžius nuolankumo stygiaus ženklus:

manyti, jog tai, ką darai ar sakai, padarai ar pasakai geriau negu kiti;

norėti, kad viskas būtų pagal tave;

ginčytis be pagrindo arba, jam esant, laikytis jo užsispyrusiai ir šiurkščiai;

reikšti savo nuomonę, kai tavęs neklausiama arba kai to nereikalauja artimo meilė;

niekinti kitų požiūrį;

nežiūrėti į savo talentus ir teigiamybes kaip į skolintas;

nepripažinti, kad nesi vertas visos garbės ir pagarbos, įskaitant žemę, kuria vaikštai, ir daiktus, kuriuos turi;

pokalbiuose save nurodyti kaip pavyzdį;

kalbėti blogai apie save, idant kiti susidarytų apie tave gerą nuomonę arba prieštarautų tau;

teisintis, kai tau priekaištaujama;

slėpti nuo vadovo kai kuriuos žeminančius trūkumus, kad nesugadintum nuomonės, kurią jis apie tave yra susidaręs;

klausytis su pasitenkinimu, kai būni giriamas, arba džiaugtis, kad apie tave gerai kalbama;

sielvartauti, kad kiti labiau vertinami negu tu;

atsisakyti atlikti juodus darbus;

stengtis ar trokšti išsiskirti;

įterpti į pokalbį savigyros žodžių ar duoti suprasti apie savo garbingumą, sumanumą ar mitrumą, profesinį prestižą;

gėdytis, kad neturi tam tikrų gėrybių… (Vaga, 263)