Prieš pašaukiami visiškam atsidavimui, be svyravimų, dažnai priešgyniaujame tokiu netikru kuklumu, kaip Petras… Duok, Dieve, kad būtume ir širdies žmonės, kaip apaštalas! Petras niekam neleidžia labiau už jį mylėti Jėzų. Ši meilė skatina reaguoti taip: „Štai aš! Numazgok man rankas, galvą, kojas! Apvalyk mane visą! Juk aš noriu atsiduoti Tau visas be jokių išlygų.“ (Vaga, 266)
„Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15).
„Ištisa minia rinkosi prie jo, o jis juos mokė“ (Mk 2, 13).
Jėzus mato anas valtis ežero pakrantėje ir įlipa į vieną iš jų (...). Kaip natūraliai Jėzus įsilaipina į kiekvieno iš mūsų valtį!
Kai artiniesi prie Viešpaties, prisimink, kad Jis visada yra taip arti tavęs, tavyje: regnum meum intra vos est [„mano karalystė yra tarp jūsų“] (Lk 17, 21). Ir rasi Jį savo širdyje.
Kristus pirmiausiai turi karaliauti mūsų sieloje (...) Kad Jis viešpatautų manyje, man reikia gausios Jo malonės. Tiktai šitaip kiekvienas mano širdies tvinksnis ir kiekvienas atodūsis, pats nereikšmingiausias žvilgsnis, paprasčiausias žodis ar jausmas virs hosanna Kristui Karaliui.
Duc in altum! – irkis į gilumą! Atmesk pesimizmą, kuris paverčia tave bailiu. Et laxate retia vestra in capturam – ir užmesk tinklą valksmui.
Mes turime pasitikėti Viešpaties žodžiais: lipti į valtį, griebtis irklų, iškelti bures ir leistis į jūrą pasaulio, kurį Kristus mums davė kaip palikimą.
Et regni eius non erit finis – Jo viešpatavimui nebus galo! Argi tau ne džiugu dirbti dėl tokios viešpatystės? (Šventasis Rožinis, Dievo Karalystės skelbimas raginant atsiversti)