Dievo meilė yra pavydi; Dievui negana, kai pas Jį ateinama su išlygomis; Jis nekantriai laukia akimirkos, kai visiškai atsiversime, atiduosime save, kai mūsų širdyse nebebus tamsių užkaborių, kurių nepasiekia malonės ir antgamtinių dovanų džiaugsmas. Tačiau jūs galbūt suabejosite: ar atsakyti „taip“ šiai nedalomai Meilei nėra savo laisvės praradimas?

(…) Visi esame patyrę, kad niekas negali tarnauti Kristui, mūsų Viešpačiui, nepatirdamas skausmo ir nuovargio. Neigti šią realybę – tolygu sakyti, kad nesutikai Dievo. Kęsdama skausmą, mylinti siela žino, jog tai laikina, ir netrukus patiria, kad jungas yra švelnus ir našta lengva, nes Jis neša ją ant savo pečių, kaip nešė Kryžių, kai pelnė mums amžinąją palaimą. Tačiau yra tokių, kurie to nesupranta, kurie bejėgiškai, niekingai, niūriai maištauja prieš Kūrėją, aklai kartodami vis tą patį bergždžią skundą, kurį išreiškia psalmės žodžiai: veržkimės iš jų jungo grandinių ir nusikratykime jų pančių. Jie atsisako nešti sunkią kasdienybės naštą didvyriškai tylėdami, be pasipūtimo ir aimanų. Jie nesupranta, kad dieviškoji Valia, net jeigu ji atrodo skausminga, reikli, ir yra tikroji laisvė, kurią teikia tik Dievas ir Jo sumanymai.

Pačios sielos laisvę paverčia barikadomis. Mano laisvė! Mano laisvė! Jos turi laisvę ir ja nesinaudoja; jos paverčia ją žemišku stabu ir jį garbina, nes toks ribotas tėra jų suvokimas. Argi tai laisvė? Kokią naudą jie turi iš šio turto, jei neprisiima rimtų įsipareigojimų, nuo kurių priklauso visa jų egzistencija? Toks elgesys prieštarauja žmogaus orumui, kilnumui. Toks žmogus neturi tikslo, neranda kryptingo kelio, kuris teikia prasmę mūsų žingsniams žemėje. Ir kaip tik tokios sielos, – jūs irgi tokių pažinote, – paskui susivilios paika tuštybe, egoistiniu išpuikimu, gašlumu. (Dievo bičiuliai, 28-29)