Ir apie pasaulį ir kitus pasaulius, žėrinčius nakčia: apie visą Visatą. Visa tai drauge su išsipildžiusiomis širdies beprotybėmis nieko neverta, yra niekas, mažiau už nieką greta mano – ir tavo! – Dievo! Begalinis lobis, brangiausias perlas, pažemintas, tapęs vergu, apiplėšęs pats save priimdamas tarno išvaizdą prakartėlėje, kur panoro gimti, Juozapo dirbtuvėj, savo kančioj ir gėdingoj mirty... ir Meilės beprotystėje - šventojoje Eucharistijoje. (Kelias, 432)

Turime nuoširdžiai garbinti šį Eucharistijoje pasislėpusį Dievą – tai pats Jėzus, gimęs iš Mergelės Marijos, kentėjęs ir paaukojęs savo gyvenimą ant kryžiaus, Jėzus, iš kurio ietimi perdurto šono tryško vanduo ir kraujas.

Tai šventoji puota, kurioje priimame Jėzų Kristų. Mes sudabartiname Jo kančios atminimą. Per Kristų mūsų siela ima intymiai bendrauti su Dievu ir gauna būsimos šlovės pažadą. Bažnyčios liturgija keliais posmais apibendrino svarbiausias šios didžios meilės istorijos, tos ugningos Viešpaties suteiktos meilės apraiškas.

Mūsų tikėjimo Dievas nėra kažkokia tolima esybė, tik abejingai stebinti žmonių likimus – troškimus, kovas, kančias. Jis yra toks savo vaikus mylintis Tėvas, kad siunčia Žodį, antrąjį Švenčiausiosios Trejybės Asmenį, prisiimti žmogišką prigimtį ir mirti dėl mūsų atpirkimo. Tas pats mylintis Tėvas mūsų širdyse apsigyvenančios Šventosios Dvasios veikimu švelniai mus traukia prie savęs. (Kristus eina pro šalį, 84)