Dievas nutarė pasilikti tabernakulyje, kad mus maitintų, stiprintų, sudievintų ir apvaisintų mūsų veiklą bei pastangas. Jėzus tuo pat metu yra sėjėjas, sėkla ir galutinis sėjos vaisius: amžinojo gyvenimo Duona.

Mūsų meilės Jis laukia beveik du tūkstančius metų. Tai ilgas ir drauge trumpas laikas, nes, kai myli, laikas lėkte lekia.

Prisimenu nuostabią Galicijos poemą – vieną iš Alfonso X Išmintingojo surinktų liaudies giesmių. Tai legenda apie vienuolį, kuris tiesiog maldavo Mergelę Mariją leisti nors akimirką regėti dangų. Mergelė išpildė jo prašymą ir gerasis vienuolis atsidūrė rojuje. Sugrįžęs atgal jis nebeatpažino nė vieno savo vienuolyno gyventojo, nes jo malda, atrodžiusi labai trumpa, užtruko tris šimtmečius. Trys amžiai mylinčiai širdžiai nieko nereiškia. Jau du tūkstančius metų Kristus vis laukia Eucharistijoje. Štai kaip laukia Dievas, mylintis žmogų, ieškantis mūsų ir svarbiausia – mylintis mus tokius, kokie esame – ribotus, savanaudžius, nepastovius, bet vis dėlto gebančius atsiliepti į Jo begalinę meilę ir mokančius Jam visiškai atsiduoti. (Kristus eina pro šalį, 151)