Visa Švenčiausioji Trejybė dalyvauja Altoriaus aukoje. Sūnus pasiaukoja atpirkdamas Tėvo valia ir padedamas Šventosios Dvasios. Mokykimės bendrauti su vienu Dievu trijuose Asmenyse – Švenčiausiąja Trejybe, veikiančia substanciniu meilės ir pašventinamojo veikimo bendrumu.

Tuoj po lavabo (rankų apsiplovimo) kunigas meldžiasi: „Priimk, Švenčiausioji Trejybe, šią auką, kurią mes atnašaujame mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančiai, prisikėlimui ir žengimui į dangų atminti.“ O Mišių pabaigoje yra dar viena Švenčiausiosios Trejybės garbinimo malda: Placeat tibi, Sancta Trinitas, obsequium servitutis meæ – „O Švenčiausioji Trejybe, tebūnie Tau maloni mano tarnystės duoklė – priimki ją iš manęs, neverto šią auką aukoti Tavo didybei, ir kad per Tavo gailestingumą ji teiktų atleidimą man ir visiems tiems, už kuriuos ją aukojau.“

Pabrėžiu, kad Mišios yra Dievo Trejybės veikimas, o ne žmogiškas veiksmas. Aukojantis Mišias kunigas vykdo Dievo valią, dieviškajam veikimui tarsi paskolindamas savo kūną ir balsą. Jis veikia ne savo vardu, bet in persona et in nomine Christi – Kristaus asmeniu ir Jo vardu.

Kristaus buvimas Eucharistijoje, veikiant Švenčiausiosios Trejybės meilei, teikia Bažnyčiai ir žmonijai visas malones. Apie šią auką skelbė pranašas Malachijas: „nuo saulės patekėjimo ligi jos nusileidimo mano vardas yra didis tautoms. Visur smilkalai ir švarios atnašos aukojamos mano vardu!“ Tai Kristaus auka, paaukota Tėvui, padedant Šventajai Dvasiai – begalinės vertės auka, įamžinanti atpirkimą, kurio Senojo Įstatymo aukos negalėjo suteikti. (Kristus eina pro šalį, 86)