Jėzus yra Kelias ir Tarpininkas. Jis yra viskas: ko Jis neapima, tai paprasčiausiai yra niekas. Kristuje drįstame kreiptis į Visagalį Dievą: „Tėve mūsų“. Jis, kuris sukūrė dangų ir žemę, yra mylintis Tėvas ir nuolat laukia mūsų sugrįžtančių, kiekvienam vėl iš naujo pakartojant sūnaus palaidūno istoriją.

Ecce Agnus Dei; Domine, non sum dignus („Štai Dievo Avinėlis“, „Viešpatie, nesu vertas“) – mes rengiamės priimti mūsų Viešpatį. Šioje žemėje, priimdami svarbų asmenį, parodome visa, ką turime geriausia – apšvietimą, muziką, išeiginius drabužius. Kaip tad turėtume ruoštis priimti į savo sielą Kristų? Ar kada nors pagalvojame, kaip elgtumės, jei tik kartą gyvenime galėtume Jį priimti?

Kai buvau vaikas, dažnas Komunijos priėmimas nebuvo itin praktikuojamas. Prisimenu, kaip žmonės rengdavosi eiti Komunijos. Viskas turėdavo būti tvarkinga – kūnas ir siela. Išorinė švara, sušukuoti plaukai, keli lašai kvepalų, geriausi drabužiai. Tai buvo labai subtilios ir išgrynintos meilės apraiškos sielų, žinančių, kaip už Meilę atsilyginti meile.

Su Kristumi sieloje mes užbaigiame šventąsias Mišias. Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios palaiminimas lydi mus visą dieną, kai gyvename savo paprastą gyvenimą, siekdami pašventinti bet kokią sąžiningai atliekamą žmogiškąją veiklą. (Kristus eina pro šalį, 91)