Jūs puikiai žinote, kokios jūsų pareigos einant krikščionio keliu, nuolatos, ramiai vedančiu jus į šventumą. Jūs pasirengę beveik visiems sunkumams, nes jie atsiskleidžia jau pačioje kelio pradžioje. Dabar primygtinai prašau: leiskite, kad jums padėtų, vadovautų, sielos vadovui patikėkite visus kilnius sumanymus, siekius ir kasdienes problemas, darančias poveikį jūsų vidiniam gyvenimui, patirtas nesėkmes ir pergales.

Būkite labai nuoširdūs, pasikliaukite dvasiniu vadovavimu: nieko nesiimkite nepasitarę, visiškai atverkite sielą nebijodami ir nesigėdydami. Nepamirškite, jog kitaip tas kelias, toks lygus ir tiesus, pasidarys painus, vingiuotas, ir kas iš pradžių buvo menkniekis, galiausiai taps veržiančiu mazgu.

Ar prisimenate pasaką apie čigoną, kuris ėjo išpažinties? Apie išpažintį niekad nekalbama, bet toji buvo tik linksmas anekdotas. Be to, aš labai gerbiu čigonus... Vargšelis! Jis tikrai atgailavo. Pone kunige, aš nusidėjau, pavogiau apynasrį... Ne kažin kas, ar ne? O prie apynasrio buvo mulas... O paskui buvo kitas apynasris… ir dar vienas mulas. Taip iki dvidešimties. Mano vaikai, tas pat pasakytina ir apie mūsų elgesį. Vos tik leidžiame sau paimti apynasrį, atsiranda ir visa kita: ištisa virtinė blogų polinkių ir niekingų poelgių, kurie bjauroja žmogų ir daro jam gėdą. Taip atsitinka ir bendraujant su kitais: viskas prasideda nuo mažytės skriaudos, o galop kuo abejingiausiai atsukame vieni kitiems nugaras. (Dievo bičiuliai, 15)