Reikia pažvelgti į mūsų Meilę – Kūdikėlį ėdžiose. Turime žvelgti į Jį, suvokdami prieš mus esant didžiulę paslaptį. Turime priimti šią paslaptį su tikėjimu ir bandyti tikėjimu ją giliau suvokti. Todėl privalu įgyti nuolankios krikščioniškos sielos nuostatą. Nesistenkime sumenkinti Dievo didybės iki savo varganų idėjų ir žmogiškų paaiškinimų lygio. Pamėginkime suprasti, kad būdama neperregima ši paslaptis yra šviesa, galinti nušviesti žmonėms gyvenimą.

Kaip yra pasakęs šventasis Jonas Auksaburnis: „Mes suprantame, jog Jėzus yra iš mūsų, iš mūsų žmogiškosios substancijos ir kad Jis gimė iš Motinos, iš skaisčiosios Mergelės Marijos, tačiau mes nesuvokiame, kaip įvyko šis stebuklas. Tad neeikvokime tuščiai energijos stengdamiesi tai paaiškinti, verčiau nuolankiai priimkime tai, ką mums apreiškė Dievas. Nesistenkime iš smalsumo patikrinti tai, ką Dievas paliko paslėpta.“ Jeigu žvelgsime su šitokiu klusnumu, gebėsime suprasti ir mylėti, o šis slėpinys mums bus nuostabi pamoka, labiau įtikinama negu bet koks žmogiškasis protavimas.

Visada, sakydamas pamokslą prie prakartėlės, stengiuosi matyti Kristų, mūsų Viešpatį, kaip kūdikį suvystytą į vystyklus ir gulintį ėdžiose ant šiaudų. Nors Jis tėra dar nemokantis kalbėti Vaikas, priimu Jį kaip Išminčių ir Mokytoją. Reikia į Jį šitaip žvelgti, nes turiu iš Jo mokytis. O kad iš Jo mokytumės, turime stengtis pažinti Jo gyvenimą, tai yra skaityti šventąją Evangeliją ir apmąstyti Naujojo Testamento scenas, kad suprastume Jėzaus kelionės žemėje dieviškąją prasmę.

Savo gyvenimu turime pakartoti Kristaus gyvenimą. Reikia pažinti Jėzų, skaitant ir mąstant Šventąjį Raštą, taip pat meldžiantis priešais prakartėlę, kaip ir darome dabar. Turime įsiminti Jėzaus pamokymus nuo pat pirmos akimirkos, kai Jis pažvelgė į šią palaimintąją žmonių žemę. (Kristus eina pro šalį, 13-14)