Akivaizdus Dievo žmogaus – vyro ar moters – požymis yra ramybė jo sieloje: patirti ramybę ir teikti ramybę žmonėms, su kuriais bendraujame. (Kalvė, 649)

Neverta dangstytis tariamai dievobaimingais argumentais, bandant atimti iš kitų tai, kas jiems priklauso: Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą”, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Tačiau klysta ir tas, kuris šykšti Viešpačiui meilės ir pagarbos – adoracijos, prideramo Jam, kaip mūsų Kūrėjui ir Tėvui; taip pat ir tas, kuris nepaklūsta Dievo įsakymams, teisindamasis, jog tai nesuderinama su tarnyste žmonėms; šv. Jonas aiškiai sako: Iš to pažįstame mylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą ir jo įsakymus vykdome. Nes tai ir yra Dievo meilė – Jo įsakymus vykdyti. O Jo įsakymai nėra sunkūs. (Dievo bičiuliai, 166)