Moterys pašauktos įnešti į šeimą, visuomenę ir Bažnyčią savybes, kurios būdingos tik joms: švelnią šilumą ir nenuilstamą dosnumą, meilę detalėms, žvalų protą ir intuiciją, paprastą ir gilų pamaldumą, pastovumą... Moteriškumas yra tikras tik tada, jei moteris suvokia šio nepakeičiamo indėlio grožį ir praktikuoja savo kasdienybėje.

Kad atliktų šią misiją, moteris turi ugdyti savo asmenybę ir neleisti jos užvaldyti norui pamėgdžioti, kas paprastai pastato ją į prastesnę padėtį ir palieka neišpildytas jos unikalias savybes. Jei ji yra brandi asmenybė, turinti savitą charakterį ir savarankišką mąstymą, ji iš tiesų atliks misiją, kuriai jaučiasi pašaukta. Jos gyvenimas ir darbas bus tikrai konstruktyvus, vaisingas ir prasmingas, nesvarbu, ar dieną ji praleis atsidavusi vyrui ir vaikams, ar, dėl kilnių priežasčių atsisakiusi minties apie santuoką, visiškai atsidavusi kitoms užduotims.

Kiekviena moteris ten, kur yra, jei lieka ištikima savo dieviškajam ir žmogiškajam pašaukimui, iš tiesų pasiekia savo moteriškosios asmenybės pilnatvę. Atminkime, kad Marija, Dievo ir žmonių Motina, yra pavyzdys ir įrodymas, kokia transcendentinė yra iš pažiūros nereikšmingo gyvenimo vertė. (Pokaliai, 87)

Tinkamai pasirengusi moteriai turi būti atviri visi visuomeninio gyvenimo laukai. Šia prasme neįmanoma įvardinti konkrečių užduočių, kurios būtų skirtos tik moteriai. (...) Tinkamai pasirengusi moteriai turi būti atviri visi visuomeninio gyvenimo laukai. Šia prasme neįmanoma įvardinti konkrečių užduočių, kurios būtų skirtos tik moteriai. Kaip jau minėjau, šioje srityje specifinė yra ne pati užduotis ar pareigybė, o darbo atlikimo būdas; aspektai, kuriuos moteris atras iškilusioms problemoms išspręsti ir net pats gebėjimas tam tikras problemas įžvelgti bei požiūris į jas. (Pokalbiai, 90)