Pasak evangelisto šv. Jono, Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė, pasirodydamas nustebusiems žmonėms: iš pradžių kaip naujagimis Betliejuje; paskui kaip vaikas, panašus į kitus vaikus; vėliau šventykloje kaip mąslus guvaus proto paauglys ir pagaliau kaip malonus ir patrauklus Mokytojas, kuris sujaudindavo entuziastingai Jį lydėjusias minias.

Užtenka kelių įsikūnijusio Dievo Meilės apraiškų, ir Jo dosnumas sujaudina mūsų sielą, uždega, švelniai sužadina mums atgailos skausmą dėl mūsų elgesio, dažnai niekingo ir egoistiško. Jėzus Kristus ryžtasi nusižeminti, kad iš menkystės iškeltų mus į Dievo vaikų, savo brolių orumą. Priešingai, ir tu, ir aš dažnai bei paikai didžiuojamės iš jo gautais gabumais ir talentais, paverčiame juos pjedestalu, kad išaukštintume save virš kitų, tarsi nuopelnas dėl kokių nors sąlygiškai tobulų darbų priklausytų išskirtinai mums: Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko didžiuojiesi, lyg nebūtum gavęs?

Kai pagalvojame apie visišką Dievo pasiaukojimą ir savęs atsižadėjimą – kalbu, norėdamas skatinti, kad kiekvienas iš mūsų tai apmąstytų, atsižvelgdamas ir į save, išpuikėlio tuštybė, pasipūtimas atrodo baisi nuodėmė, nes toks žmogus – priešingybė Jėzui Kristui, kuris savo elgesiu parodė mums pavyzdį. Ramiai pagalvokite: Jis, būdamas Dievas, nusižemino. Žmogus, apdujęs iš puikybės, bet kokia kaina siekia būti išaukštintas ir nenori pripažinti esąs sukurtas iš prasto molio. (Dievo bičiuliai, 111-112)