Viešpats mus sukūrė ne tam, kad čia statytume „išliekantį miestą“, nes šis pasaulis yra kelias į kitą pasaulį – buveinę be liūdesio. Tačiau mums, Dievo vaikams, nevalia pamiršti žemiškuosius reikalus, nes Dievas nori, kad mes juos pašventintume, persmelktume savo palaimintu tikėjimu – jis vienintelis teikia tikrą ramybę ir džiaugsmą sieloms visur ir visada. Nuo 1928-ųjų nuolat kartodavau, kad labai svarbu krikščioninti visuomenę, ugdyti antgamtinį požiūrį visuose mūsų žmonijos sluoksniuose, kad kiekvienas iš mūsų stengtųsi pakylėti į malonės lygmenį savo kasdienes pareigas, darbą, veiklą ar profesiją. Taip visa žmonių veikla būtų nušviesta naujos vilties, pranokstančios laiką ir šio pasaulio laikinumą. (Dievo bičiuliai, 210)