Kristus yra gyvas. Tai yra didžioji tiesa, įprasminanti mūsų tikėjimą. Jėzus, numiręs ant kryžiaus, prisikėlė. Tai jo triumfas prieš mirtį. Jis nugalėjo sielvartą, skausmą ir tamsybių galią. „Nenusigąskite!“ – šitaip angelai pasveikino atėjusias prie kapo moteris. „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, Jo čia nebėra. Hæc est dies quam fecit Dominus, exsultemus et laetemur in ea. Šią dieną laimingą Viešpats padarė, džiūgaukim, kelkim linksmybes!

Velykos yra džiaugsmo metas – džiaugsmo, neapsiribojančio vien šiuo liturginiu periodu, nes džiaugsmas krikščionio širdyje niekuomet neturi išblėsti. Kristus yra gyvas. Jis nėra tik laikina istorinė figūra, tam tikrą laiką pabuvojusi žemėj, o paskui, palikusi nuostabų pavyzdį ir didingą atminimą, galutinai pasišalinusi.

Ne, Kristus yra gyvas. Jėzus yra Emanuelis, Dievas su mumis. Jo prisikėlimas rodo, kad Dievas neapleidžia savųjų. Jis tai prižadėjo: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu.“ Ir Jis ištesėjo savo pažadą. Jis ir toliau džiugina žmoniją. (Kristus eina pro šalį, 102)