Kaip krikščionis, kad ir kas būdamas – tyrėjas, literatas, mokslininkas, politikas, darbininkas…, tu turi pareigą pašventinti šias realijas. Atmink, kad visa visata, kaip rašo apaštalas, dejuoja tarsi gimdymo skausmuose, laukdama Dievo vaikų išvadavimo. (Vaga, 311)

Leiskite man dar kartą pabrėžti šventojo Juozapo gyvenimo natūralumą ir paprastumą, nors daug jau esame apie tai kalbėję kitomis progomis: Juozapas nebuvo nusitolinęs nuo savo kaimynų ir nedarė jokių dirbtinių kliūčių jų santykiams.

Nors kartais ir vertėtų, tačiau nemėgstu kalbėti apie katalikus darbininkus, katalikus inžinierius, katalikus gydytojus ir taip toliau, lyg būtų kalbama apie atskirą gentinę rūšį, lyg katalikai sudarytų mažą, nuo kitų žmonių atsiribojusią grupelę. Tuomet atrodytų, kad tarp katalikų ir likusios visuomenės dalies esti gili praraja. Gerbdamas priešingą nuomonę manau, jog teisingiau kalbėti apie darbininkus, kurie yra katalikai, arba katalikus, kurie yra darbininkai; apie inžinierius, kurie yra katalikai, arba apie katalikus, kurie yra inžinieriai. Nes tikintis ir intelektinį, techninį arba fizinį darbą praktikuojantis žmogus jaučiasi vienybėje su kitais, tokiais pat kaip jis, turinčiais tokias pat teises ir pareigas, tokį pat troškimą tobulėti, tokią pat būtinybę spręsti iškilusias bendras problemas ir jų nevengti.

Pasirengusio šitaip gyventi kataliko kasdienis gyvenimas bus tikėjimo, vilties ir meilės liudijimas: paprastas ir natūralus liudijimas, nereikalaujantis dirbtinio iškilmingumo. Jo gyvenimo vientisumas liudys nuolatinį Bažnyčios buvimą pasaulyje – juk visi katalikai, būdami teisėti išrinktosios Dievo Tautos nariai, ir yra Bažnyčia. (Kristus eina pro šalį, 53)