Kupini vaikiško pasitikėjimo ir vadindami Dievą pačiu geriausiu Tėvu pradedame Eucharistijos maldą. Meldžiamės už Bažnyčią ir už visus tuos, kurie yra jos dalis: už Popiežių, už savo šeimą, draugus ir bendradarbius. Katalikai atvira visiems žmonėms širdimi, uoliai apaštalaudami meldžiasi už visus žmones, nes niekas negali būti pamirštas. Norėdami, kad Dievas išklausytų mūsų maldas, atnaujiname ir bendravimą su šlovingąja amžinąja Mergele Marija ir su tais, kurie buvo tarp pirmųjų Kristaus sekėjų ir mirė dėl Jo vardo.
Quam oblationem („Šias atnašas“) – artėja konsekracijos momentas. Dabar Mišiose per kunigą vėl veikia Kristus: „Tai yra mano Kūnas <...> Tai yra taurė <…> mano Kraujo.“ Jėzus su mumis! Substancijos perkeitimas – transsubstanciacija (esmėkaita) – tai protu nesuvokiamas Dievo Meilės stebuklo atnaujinimas. Kai šitai šiandien vėl įvyks, kiekvienas sielos gelmėse be žodžių pasakykime savo Viešpačiui, kad niekas nepajėgs mūsų nuo Jo atskirti, jog taip atsiduodamas į mūsų rankas – bejėgis, trapiu duonos ir vyno pavidalu, Jis padarė mus savo uoliais vergais: præsta meæ menti de te vivere, et te illi semper dulce sapere – mano sielai leiski peną Tavyje atrasti, Tavąjį gerumą arti savęs pajausti.
Daugiau prašykime – juk mes, žmonės, beveik visuomet jaučiame poreikį prašyti už mirusius brolius, už save pačius. Ir šiose maldose telpa visas mūsų menkumas, visa mūsų ištikimybės stoka. Mūsų našta sunki, tačiau Jis nori ją nešti už mus ir su mumis. Eucharistijos malda baigiasi kitu kreipiniu į Švenčiausiąją Trejybę: Per Ipsum, et cum Ipso, et in Ipso („Per Jį, su Juo ir Jame“), per Kristų ir su Kristumi, ir Kristuje, kuris yra visa mūsų Meilė, Tau, visagali Dieve Tėve, su Šventąja Dvasia visa garbė ir šlovė per amžius. (Kristus eina pro šalį, 90)