Nurašau vieno kunigo žodžius, skirtus tiems, kurie seka juo jo apaštaliniame užmojyje: „Kai kontempliuojate šventąją Ostiją, išstatytą monstrancijoje ant altoriaus, apmąstykite, kokia Kristaus meilė, koks Jo švelnumas. Aš tai suvokiu per meilę, kurią jums puoselėju; jei galėčiau dirbti toli ir sykiu būti su kiekvienu jūsų, kaip mielai tai padaryčiau!

O Kristus tai gali! Ir Jis, kuris myli mus be galo didesne meile, negu gali puoselėti visos žemės širdys, pasiliko, kad mes visada galėtume vienytis su Jo švenčiausiuoju Žmogiškumu ir kad padėtų mums, paguostų mus ir sustiprintų, idant būtume ištikimi.“ (Kalvė, 838)

Išoriniai meilės ženklai turi kilti iš širdies ir vėliau pasireikšti krikščioniško gyvenimo liudijimu. Jeigu atsinaujinome priimdami Viešpaties Kūną, turime tai įrodyti darbais. Tebūna mūsų mintys nuoširdžios – pilnos ramybės, atsidavimo ir tarnystės. Tegu mūsų žodžiai būna teisingi, aiškūs bei tikslūs, tepajėgia jie nuraminti ir padėti, o ypač kitus apšviesti Dievo šviesa. Te mūsų veiksmai būna nuoseklūs ir vaisingi: teskleidžia jie bonus odor Christi – mielą Kristaus kvapsnį, primenantį Jo elgesį bei gyvenimo būdą. (Kristus eina pro šalį, 156)