Šiandien, kaip ir ankstesniais laikais, iš krikščionių laukiama didvyriškumo. Didvyriškumo, žinoma, jeigu prireiktų, didžioje kovoje. Bet dažniau tokio didvyriškumo, kuris pasireiškia nedideliuose kasdieniuose gyvenimo mūšiuose. Kai kasdien, rodos, dėl nereikšmingų dalykų be atvangos ir su meile kaunamasi, visada šalia savo vaikų kaip mylintis ganytojas yra Dievas: „Aš pats ganysiu savo kaimenę, aš pats jas ilsinsiu, – tai Viešpaties Dievo žodis. Suieškosiu paklydusias, žūstančias grąžinsiu, aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas, ... savo žemėje jie gyvens saugiai ir žinos, kad aš esu Viešpats, kai sulaužysiu jų jungo kartis ir išgelbėsiu juos iš pavergėjų rankų“.
Apeliuoju į Jo malonę, į Jo gailestingumą, meldžiu, kad Jis matytų ne mūsų nuodėmes, bet greičiau nuopelnus Kristaus ir Jo švenčiausiosios Motinos, kuri yra taip pat ir mūsų Motina, ir patriarcho šventojo Juozapo, Jėzaus tėvo žemėje, ir visų šventųjų.
Krikščionis gali būti ramus: jeigu jis norės kovoti, Dievas paims jį už dešinės rankos, kaip skaitome šios dienos Mišių skaitinyje. Būtent Jėzus, Taikos Karalius, jodamas į Jeruzalę ant vargano asiliuko sako: „Dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia.“ Ši jėga nėra agresija prieš kitus. Tai tvirtybė kovoti su savo silpnybėmis ir menkumu, tai narsa, neleidžianti dangstyti savo asmeninės neištikimybės, tai drąsa atvirai išpažinti tikėjimą, net kai aplinkybės būna priešiškos. (Kristus eina pro šalį, 82)