Jei vis tiek vergausime, jei tarnavimas yra žmogaus egzistencijos sąlyga, nesvarbu, ar pripažįstame tai, ar ne, nėra nieko geresnio, kaip žinoti, jog iš Meilės esame Dievo vergai. Tik tada nebesame vergai; mes tampame draugais, vaikais. Ir čia išryškėja skirtumas: garbingus pasaulio darbus atliekame su tokiu pat įkarščiu, tokiu pat atkaklumu kaip ir kiti, bet būdami ramūs sielos gelmėje; džiaugsmingai ir nuolankiai priimame net prieštaravimus, nes pasitikime ne tuo, kas praeina, bet tuo, kas lieka amžinai. Mes nesame vergės vaikai, bet laisvosios.

Iš kur ši laisvė? Iš mūsų Viešpaties Kristaus. Tai laisvė, kuria Jis mus atpirko. Todėl Viešpats mus moko: Jei tad Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi. Mes, krikščionys, neturime niekur kitur ieškoti šios dovanos tikrosios prasmės, nes vienintelė žmogų gelbėjanti laisvė yra krikščioniškoji.

Man patinka kalbėti apie laisvės nuotykį, nes toks jūsų ir mano gyvenimas. Laisvai – kaip vaikai ir, pabrėšiu, ne kaip vergai – mes einame takeliu, kurį Viešpats skyrė kiekvienam iš mūsų. Mes kaip Dievo dovana mėgaujamės tuo, jog galime žingsniuoti laisvai.

(…)Mes esame atsakingi prieš Dievą už visus veiksmus, kuriuos laisvai atliekame. Niekur nepasislėpsi. Žmogus stovi prieš Dievą ir turi apsispręsti, ar gyvens kaip Jo draugas, ar kaip priešas. Taip prasideda vidinės kovos kelias, kuris tęsiasi visą gyvenimą, nes tol, kol trunka kelionė žemėje, niekas nepasiekia savo laisvės pilnatvės. (Dievo bičiuliai, 35-36)