Nors ir ilgai mąstytume apie tai, kad didžiąją gyvenimo dalį, maždaug trisdešimt metų Jėzus praleido uždarai, paprastoje brolybėje su žmonėmis, vis viena nepaliaukime stebėtis. Jis gyveno tarsi šešėlyje, bet šis Jo gyvenimo periodas švyti it saulės šviesa. Jis nušviečia mūsų dienas ir pripildo jas savitos prasmės, nes esame paprasti krikščionys, gyvenantys paprastą gyvenimą, kaip ir milijonai kitų žmonių visame pasaulyje.

Jėzus trisdešimt metų gyveno kaip fabri filius – dailidės sūnus. Paskui sekė trys viešojo gyvenimo metai, praleisti triukšmingoje minioje. Žmonės buvo nustebinti: „Kas jis?“ – klausė jie. – „Kur jis viso šito išmoko?“ Nes jis buvo toks, kaip ir jie, gyveno drauge su paprastais savo krašto žmonėmis. Jis buvo faber, filius Mariae – dailidė, Marijos sūnus. Ir Jis buvo Dievas. Jis siekė išgelbėti žmoniją ir „patraukti visus prie savęs“.

Kaip ir kitus Jėzaus gyvenimo įvykius, taip ir neviešąjį Jo gyvenimą turėtume kontempliuoti pakiliai. Reikia pripažinti, jog tai savaime yra Viešpaties kvietimas atsikratyti savanaudiškumo ir lengvų patogumų. (Kristus eina pro šalį, 14-15)