Dieviškoji įsūnystė yra „Opus Dei“ dvasios pagrindas. Visi žmonės yra Dievo vaikai. Tačiau vaikas gali įvairiai žvelgti į savo tėvą. Turime stengtis būti vaikai, suprantantys, jog Viešpats, mylėdamas mus kaip savo vaikus, priėmė į savo namus, kad, išlikdami pasaulio sūkuryje, būtume Jo šeimos nariai, kad tai, kas yra Jo, būtų ir mūsų, o kas yra mūsų, būtų ir Jo. O kad išsiugdytume tokį artumo pojūtį bei pasitikėjimą Juo, kaip drąsi mažų vaikų užgaida prašyti tėvo dangaus mėnulio!

Dievo vaikas Viešpatį laiko savo Tėvu. Jis nėra Jam vergiškai ar meilikaujančiai paklusnus, nėra su Juo vien formaliai mandagus, bet greičiau nuoširdus, mylintis ir pasitikintis. Dievas nesipiktina žmonėmis. Jis nenusivilia dėl visų mūsų neištikimybių. Mūsų dangiškasis Tėvas atleidžia bet kokį įžeidimą, kai Jo vaikas vėl sugrįžta pas Jį, kai atgailauja ir prašo atleidimo. Viešpats yra toks geras Tėvas, kad numato mūsų troškimą gauti atleidimą ir pirmas imasi iniciatyvos, ištiesdamas mums savo maloningas rankas.

Supraskite, jog nieko neišgalvojau. Dangaus Tėvo meilę suvoksime, prisiminę Dievo Sūnaus duotą palyginimą. Tai palyginimas apie sūnų palaidūną.

„Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo.“ Tai yra Šventojo Rašto žodžiai. Tėvas sūnų išbučiavo tūkstančiu bučinių. Argi galėtų tėvas kaip nors žmogiškiau išreikšti savo meilę sūnui? Ar jūs galėtumėte dar vaizdingiau nupasakoti tėvišką Dievo meilę žmonėms? (Kristus eina pro šalį, 64)