Tie, kurie širdyje nešiojamės Kristaus tiesą, turime įkurdinti šią tiesą kitų širdyse, galvose ir gyvenimuose. Kitoks elgesys būtų patogumo siekis, klaidinga taktika.

Pergalvok tai dar kartą: ar Kristus klausė tavo leidimo, kad įsikurtų tavo sieloje? – Paliko tau laisvę sekti Juo, bet juk Jis pirmasis tavęs ieškojo, nes taip norėjo. (Kalvė, 946)

Nebūk toks bailus! Kaip krikščionis turi teisę ir pareigą sielose provokuoti išganingą krizę, kad privers gyventi atsigręžus į Dievą. (Kalvė, 948)

Kristaus mokinys niekad nesamprotaus taip: „Aš stengiuosi būti geras, o kiti, jei nori... tegu eina velniop.“

Tokia nuostata nėra žmogiška; ji nesuderinama nei su Dievo meile, nei su mums privaloma artimo meile. (Kalvė, 952)