Vienose triukšmingose kaimo vestuvėse, kur dalyvavo daugybė žmonių iš įvairių miestelių, Marija pastebi, jog ta gausybė svečių nebeturi vyno. Ji vienintelė iš karto tai pastebėjo (žr. Jn 2, 3). Kokios artimos mums atrodo šios Kristaus gyvenimo scenos! Dievo didybė pasireiškia paprastuose dalykuose, per kasdienius įvykius. Moteriai, akylai namų šeimininkei, natūralu pastebėti, jog kažko trūksta, natūralu rūpintis mažais dalykais, darančiais žmonių gyvenimą mielą. Būtent šitaip elgėsi Marija.

„Darykite, ką tik jums lieps“ (Jn 2, 5).

„Implete hydrias“ (Jn 2, 7), pripilkite indus... ir įvyko stebuklas. Šitaip, paprastai. Viskas įprastai. Tarnai atliko savo darbą. Vanduo buvo po ranka. Ir tai pirmasis Viešpaties dieviškumo apsireiškimas. Tai, kas kasdieniškiausia, tampa nepaprasta, antgamtiška, kai turime geros valios įsiklausyti, ko Dievas iš mūsų prašo.

Noriu, Viešpatie, atiduoti rūpestį visais savo reikalais į tavo dosnias rankas. Šiomis minutėmis, kaip ir Kanoje, mūsų Motinos – Tavo Motinos! – žodžiai jau skamba Tavo ausyse: jie nebeturi!.

Jeigu mūsų tikėjimas silpnas, šaukimės Marijos. [...] Dėl Kanos vestuvių stebuklo, kurį Jėzus padarė prašomas savo Motinos, „mokiniai įtikėjo Jį“ (Jn 2, 11). Mūsų Motina visuomet užtaria mus prieš savo Sūnų prašydama, jog mus išklausytų ir mums pasirodytų, kad mes galėtumėm išpažinti: Tu esi Dievo Sūnus!

Duok man, o Jėzau, to tikėjimo, kurio taip trokštu! Mano Motina ir mano Dievo Motina, Švenčiausioji Mergele, padaryk, kad tikėčiau! (Šventasis Rožinis, Antroji šviesos paslaptis)