Kristaus pėdomis sekti norinčiam šiandieniam apaštalui nereikia nieko pertvarkyti, juo labiau – nusišalinti nuo aplinkinės istorinės tikrovės… Jam pakanka veikti kaip pirmiems krikščionims, atgaivinantiems aplinką. (Vaga, 320)

Visada, jau keturiasdešimt metų, mokiau, kad kiekvieną sąžiningą žmonių darbą, protinį ar rankų, krikščionys privalo kuo tobuliau atlikti – su žmogišku tobulumu (profesiniu pasirengimu) bei krikščionišku tobulumu (su meile Dievo valiai ir kaip tarnystę žmonėms). Nes jeigu dirbama taip, šis žmogiškas darbas, kad ir kokia paprasta ir nereikšminga atrodytų užduotis, prisideda prie krikščioniško laikinosios tikrovės sutvarkymo, padeda suvokti dieviškąją dalykų prasmę, ir tampa nuostabiojo darbo, pasaulio Kūrimo ir Atpirkimo, dalimi. Taip darbas pakylimas į malonės lygmenį, pašventinimas, tampa Dievo darbu, operatio Dei, opus Dei.

Primindami krikščionims nuostabius Pradžios knygos žodžius – Dievas sukūrė žmogų, kad šis dirbtų – pažvelgėme į Kristaus pavyzdį, kuris beveik visą savo žemiškąjį gyvenimą praleido dirbdamas kaip amatininkas viename kaimelyje. Mylime tą žmogišką darbą, kurį Jis priėmė kaip kaip gyvenimo dalį, jį puoselėjo ir pašventino. Matome darbe – kilniame ir kūrybiškame žmonių triūse – ne tik vieną aukščiausių žmogiškų vertybių, nepamainomą visuomenės progreso ir vis teisingesnio žmonių santykių sutvarkymo priemonę, bet taipogi ir Dievo meilės savo kūriniams ženklą, bei žmonių tarpusavio meilės ir meilės Dievui ženklą. Tai priemonė siekti tobulumo, šventumo kelias. (Pokalbiai, 10)