Liūdnai skamba žodis „ekumenizmas“ lūpose tų katalikų, kurie blogai elgiasi su kitais katalikais! (Vaga, 643)

Sujaudintas jo šilto ir tėviško bendravimo žavesio, kartą pasakiau Šventajam Tėvui Jonui XXII: „Šventasis Tėve, mūsų Darbe visi, katalikai ir ne katalikai, visada buvo šiltai priimti. Ne iš Jūsų Šventenybės išmokau ekumenizmo“. Ir jis susijaudinęs nusijuokė, nes žinojo, kad dar 1950 m. Šventasis Sostas leido Opus Dei priimti į rėmėjų bendriją ne katalikus ir netgi ne krikščionis.

Jų yra daug – netgi pastorių ar savo konfesijų vyskupų – tai atsiskyrusieji broliai, kuriuos traukia Opus Dei dvasia ir jie padeda mūsų apaštalavimo darbuose. Kas kartą vis dažnesnės širdingo įvertinimo ir supratimo apraiškos (nes vis dažnesni tokie susitikimai), kurios kyla dėl to, kad Opus Dei narių dvasingumas pasireiškia paprastu įsipareigojimu atsakingai laikytis iš krikšto kylančių įsipareigojimų. Troškimas siekti krikščioniško tobulumo ir apaštalauti, pašventinti savo profesinį darbą; gyventi panirus pasaulio tikrovėje, gerbti jos savitą autonomiją, bet veikti su kontempliatyvioms sieloms būdinga dvasia ir meile. Savo veiklose teikiame pirmenybę asmeniui, Dvasios veikimui sielose, pagarbai orumui ir laisvei, kurios kyla iš krikščionio dieviškosios įvaikystės. (Pokalbiai, 22)