Ir kai mus kamuoja nusivylimo pagunda, vidiniai prieštaravimai, negandos, kai sielą apniaukia tamsa, psalmininkas į mūsų lūpas ir protą įdeda tokius žodžius: Būsiu su juo varge. O Jėzau, ko vertas mano kryžius palyginti su Tavuoju! Kokie menki mano įdrėskimai palyginti su tavo žaizdomis! Kokia nesunki ta našta, kurią uždėjai man ant pečių, palyginti su Tavo didžiule, tyra, begaline Meile. Jūsų širdys, kaip ir manoji, prisipildo švento troškimo, kai savo darbais liudijame Jam, kad sergame iš meilės.
Tada imame trokšti Dievo, norime suprasti Jo ašaras, išvysti Jo šypseną, veidą... Manau, jog geriausiai tai išreikšime – vėl drauge su Šventuoju Raštu pakartodami: Kaip elnė ilgisi vandens, taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve. Ir siela, susiliejusi su Dievu, įgyja dieviškumo: krikščionis tampa keliautoju, trokštančiu atsigerti šaltinio vandens.
Kurstomas tokio atsidavimo, apaštališkas uolumas kasdien stiprėja ir uždega kitus, nes gėris linkęs sklisti. Mūsų varginga prigimtis, pajutusi Dievo artumą, suliepsnoja kaštu troškimu visame pasaulyje skleisti džiaugsmą ir ramybę, viską palaistyti atperkančiaisiais vandenimis, trykštančiais iš perverto Kristaus Šono, visus darbus pradėti ir baigti iš Meilės.
Pirma kalbėjau jums apie skausmus, kančias ir ašaras. Ir neprieštarauju sau teigdamas, jog mokinys, su meile ieškantis Mokytojo, liūdesį, vargus, sielvartą išgyvena kitaip: viskas atlėgsta kai tik iš tikrųjų priimame Dievo valią ir kai su džiaugsmu, kaip ištikimi vaikai, vykdome Jo planus, net jei atrodo, kad nebeištversime, kad kančia nepakeliama. (Dievo bičiuliai, 310–311)