Jei nenorime veltui švaistyti laiko ir išsisukinėti, teisindamiesi dėl aplinkos kylančiais išoriniais sunkumais, kurių niekada netrūko nuo pat krikščionybės pradžios, turime suvokti Jėzų Kristų norėjus, kad mūsų pastangų patraukti prie Jo mus supančius žmones sėkmė dažniausiai priklausytų nuo mūsų vidinio gyvenimo. Kristus šventumą iškėlė kaip apaštališkos veiklos sėkmės sąlygą, tikriau, ne šventumą, o pastangas būti ištikimiems, nes žemėje niekada nebūsime šventi. Atrodo neįtikėtina, bet Dievas ir žmonės laukia iš mūsų ištikimybės be išlygų ir eufemizmų, be išsisukinėjimų ir nuolaidų, tikros ištikimybės, būdingos krikščionims, kurie sąmoningai priima ir uoliai vykdo savo pašaukimą.

Gal pamanysite, jog kalbu tik būreliui išrinktųjų. Neapgaudinėkite savęs iš bailumo ar dėl patogumo. Neatidėliodami atsiliepkite į dieviškąjį raginimą tapti kitu Kristumi: ipse Christus, pačiu Kristumi, žodžiu, elgtis taip, kad mūsų elgesys derėtų su tikėjimo normomis. Šventumas, kurio turime siekti, – ne antrarūšis šventumas. Beje, tokio net nėra. Pagrindinis dalykas, kurio iš mūsų reikalaujama ir kuris būdingas mūsų prigimčiai, – meilė, nes meilė... yra tobulumo raištis; Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu, kaip liepia pats Dievas savo įsakymais: mylėk atiduodamas visą save. Tai ir yra šventumas. (Dievo bičiuliai, 6)