„Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. […] O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3, 13. 17).
Per Krikštą Dievas Tėvas tapo mūsų gyvenimo šeimininku, padarė mus Kristaus gyvenimo dalininkais ir suteikė mums Šventąją Dvasią.
Dievo jėga ir galia nušviečia žemės veidą.
Padarysime, kad visas pasaulis įsižiebtų liepsnomis ugnies, kuria Tu atkeliavai uždegti žemės!… Ir tavo tiesos šviesa, mūsų Jėzau, nušvies visus protus amžinąją dieną.
Aš tave girdžiu šaukiant, mano Karaliau, galingu balsu, kuris vis dar skamba: Ignem veni mittere in terram, et quid volo nisi ut accendatur? [„Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies, ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12, 49)] Ir atsakau, iš savo esybės gelmių, su visomis savo juslėmis bei vidinėmis galiomis: Ecce ego: quia vocasti me! [„Aš čia, nes mane šaukei“ (1 Sam 3, 6)].
Viešpats tavo sieloje Krikštu paliko neišdildomą ženklą: tu esi Dievo vaikas.
Vaike, argi tu nedegi troškimu padaryti taip, kad visi Jį karštai mylėtų?
(Šventasis Rožinis, Pirmoji šviesos paslaptis)