Mylimiausieji, tesaugo Jėzus mano dukteris ir sūnus!

Savo neseniai įvykusios kelionės į Centrinę Ameriką metu, dar kartą galėjau patirti palaimingą Dievo Darbo vienybę. Neleiskime sau priprasti prie gailestingumo, kuriuo Dievas mus apdovanoja. Mūsų Tėvas, kalbėdamas apie 1930-ųjų ir 1943-ųjų vasario 14-ąją, kartą pakomentavo: „Ne veltui Viešpats norėjo, kad šios dvi Jo gerumo apraiškos mus pasiektų tą pačią kalendorinę dieną. (...) Prašykite Viešpaties, kad jus išmokytų mylėti Dievo Darbo vienybę taip, kaip Jis ją mylėjo nuo pat pradžios“ (1958-02-14).

Paskutinės vakarienės metu Viešpats meldėsi už mokinių vienybę: „Ut omnes unum sint“ (Jn 17, 21); kad visi būtume viena. Nekalbam tik apie žmogišku požiūriu gerai struktūruotą organizaciją, bet apie Meilės vienybę: „Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje“ (Ten pat). Pirmieji krikščionys yra šiuo požiūriu šviesus pavyzdys: „Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 4, 32).

Būdama meilės pasekmė, vienybė nereiškia vienodumo, bet bendrystę. Tai vienybė įvairovėje, pasireiškianti meilės kupino sugyvenimo džiaugsmu, nepaisant skirtingumų; gebėjimu mokytis vieniems kitus praturtinti, skleisti savo aplinkoje nuoširdžios draugystės atmosferą. Jėzus pabrėžė, kad vienybė yra veiksmingo Evangelijos perdavimo sąlyga: „Kad pasaulis įtikėtų“ (Jn 17, 21). Tad vienybė mūsų nuo kitų neatriboja, o leidžia mums - kaip Bažnyčios daliai - atsiverti pasiūlyti savo draugystę visiems žmonėms šioje nuostabioje evangelizavimo misijoje.

Pasistenkime su nauju užsidegimu puoselėti vienybę: pradedant nuo vienybės su artimiausiais. Tada, su Dievo malone, šios vienybės šaltiniu, pajėgsime įveikti kliūtis, kurios atsiras mūsų kelyje.

Su visa meile jus laimina

jūsų Tėvas

Roma, 2019 m. vasario 14 d.