„Kai pasižiūriu į Tavo dangus, Tavo rankų darbą, į mėnulį ir žvaigždes, kurias Tu išdėstei, kas yra žmogus, kad jį atsimeni, ir kas žmogaus sūnus, kad jį aplankai? Jį padarei ne ką menkesnį už angelus, garbe ir šlove jį apvainikavai“ (Ps 8, 4–5). Šie psalmisto žodžiai atspindi gelmę nuostabos, kuri prabunda žmogaus sieloje žvelgiant į visatos begalybę, ir tuo pačiu atrandant, kad nepaisant žmogaus menkumo, Dievas jį besąlygiškai myli – tokį, koks jis yra.

Visą straipsnį skaitykite čia.