Pasauliečiai ir Bažnyčios misija

2. Bažnyčia gimė tam, kad, skleisdama visoje žemėje Kristaus karalystę Dievo Tėvo garbei, visus žmones padarytų išganomojo atpirkimo dalyviais ir kad per juos visas pasaulis iš tikrųjų būtų kreipiamas į Kristų. Kiekviena mistinio Kūno veikla šiuo tikslu vadinasi apaštalavimas, ir jį Bažnyčia įvairiais būdais vykdo per visus savo narius; pats krikščioniškasis pašaukimas yra ir pašaukimas apaštalavimui. Kaip gyvo kūno organizme joks narys nėra visiškai pasyvus, bet, dalyvaudamas kūno gyvenime, kartu dalyvauja ir jo veikime, taip ir Kristaus kūne, Bažnyčioje, visa, „savaip veikiant kiekvienai daliai, auga“ (Ef 4, 16). Šio kūno dalių tarpusavio ryšys taip suderintas ir stipriai sujungtas (plg. Ef 4, 16), kad narys, savaip neprisidedantis prie kūno augimo, laikytinas nepadedančiu nei Bažnyčiai, nei sau.

Bažnyčioje egzistuoja tarnavimo įvairovė, bet misijos vienovė. Apaštalams ir jų įpėdiniams Kristus skyrė pareigą jo vardu bei galia mokyti, šventinti ir valdyti. O pasauliečiai, tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios tarnybos dalyviais, atlieka savo pareigas visos Dievo tautos misijoje Bažnyčioje ir pasaulyje. Konkrečiai jie apaštalauja, savo veikla siekdami evangelizuoti bei šventinti žmones ir Evangelijos dvasia persunkti bei sutvarkyti laikinąją tikrovę, tad jų veikla šioje srityje aiškiai liudija Kristų ir tarnauja žmonių išganymui. Kadangi pasauliečių luomui būdinga gyventi pasaulyje ir rūpintis pasaulio reikalais, Dievas pašaukia juos, užsidegusius krikščioniškąja dvasia ir veikiančius tarsi raugas, apaštalauti pasaulyje.