Trys Gvadalupės nutikimai

Gvadalupės gyvenimas rodo, kad šventumas susideda iš įvairių mažų susitikimų su Dievu. Pristatome kai kuriuos iš jų.

Opus Dei - Trys Gvadalupės nutikimai

Karštas vanduo vakarienei

1945 m. gegužę, praėjus vos kelioms dienoms nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, Gvadalupė buvo studenčių bendrabučio direktorė Madride. Kadangi trūko maisto, gausių bendrabučio gyventojų maitinimas reikalavo kone akrobatinių sugebėjimų.

Kartą, vakarienės laiku atėjusi prie stalo, Gvadalupė pamatė, kad valgio nebeliko. Anksčiau atėjusios neatsižvelgė į tai, kad ne visi dar buvo atėję. Be mažiausio sutrikimo, Gvadalupė paėmė tuščią ąsotį ir nuėjo į virtuvę. Kol pokalbis tęsėsi, Gvadalupė sugrįžo, pripildė savo puodelį, ir su įprastine gera nuotaika prisijungė prie bendro pokalbio.

kol pokalbis tęsėsi, Gvadalupė sugrįžo, pripildė savo puodelį, ir su įprastine gera nuotaika prisijungė prie bendro pokalbio.

Tik viena iš sėdėjusių prie stalo, Maria Luisa Moreno, pastebėjo, kad Gvadalupės sriuba buvo… karštas vanduo. Linksmai nusiteikusi, pasinaudodavo mažais nepatogumais pakelti širdį link Dievo, padedant smagiai praleisti laiką kitiems.

„Nesiskųsti, kai trūksta ko nors būtino“. Tai vienas iš patarimų, kuriuos Gvadalupė išgirdo iš šventojo Josemarios lupų ir įgyvendino.

„Excuse me, where is the house to speak with God?“

1950 m. šventasis Josemaria paklausė Gvadalupės, Manolitos Ortis ir Marijos Esther Ciancas, ar norėtų keliauti pradėti moterų Opus Dei veiklą Meksikoje. Kovo 5 d. visos trys pakilo lėktuvu Šiaurės Amerikos link. Kelionė truko beveik 30 valandų, kadangi anais laikais lėktuvai turėdavo dažnai sustoti prisipilti kuro. Atlanto vandenyno kirtimas toli gražu nebuvo ramus, kadangi blogos oro sąlygos sukėlė daug trikdžių.

Priartėjus prie Bermudų salų, vienas iš keturių lėktuvo variklių sugedo, todėl nusileido jį pataisyti. Kadangi reikėjo pernakvoti saloje, skrydžių kompanija automobiliais nuvežė visus keleivius į viešbutį „San Jorge“.

Improvizuota anglų kalba, Gvadalupė paklausė vairuotojo „Where is the house to speak with God?“ Negalėjo prisiminti kaip angliškai bažnyčia, bet vairuotojas puikiai ją suprato. Gvadalupė, Manolita ir Marija norėjo pasveikinti Viešpatį, kuris jas atvedė į šią žemę.

„namas pokalbiui su Dievu“ buvo labai arti viešbučio

Laimei, „namas pokalbiui su Dievu“ stovėjo labai arti viešbučio. Kol visi lėktuvo keleiviai laukė, kad jiems paskirtų kambarius, Gvadalupė pagalvojo, kad ši akimirka ne prastesnė apaštalavimui už bet kurią kitą, ir visiems priminė, kad kaip tik yra sekmadienis, ir kad arti yra bažnyčia - kas nori, gali prie jų prisijungti.

Visi bendrakeleiviai tą dieną dalyvavo šv. Mišiose Bermudų salose.

„Dažnai tave prisiminsiu“

1975 m. Marija Jesus Marin buvo jauna slaugytoja Navaros universiteto klinikoje. Po savaitės atostogų, šventojo Fermino šventės proga, sugrįžo į darbą kardiologijos skyriuje.

Skyriaus vadovė jai pranešė, kad per naktinę pamainą turės prižiūrėti Gvadalupę Ortiz de Landazuri - pacientę, kuri išgyveno širdies ir kraujagyslių sistemos operaciją. Jos būklė buvo sunki.

„Tam, kad tokiu būdu pasitiktum mirtį, viduje turi būti kažkas...“

Per nakties budėjimą, Marija daug kartų praėjo pro Gvadalupės palatą. Zondavimas, temperatūros matavimas, vaistai, širdies ritmo kontrolė...

Vieno iš vizitų metu, slaugytoja pamatė, kad Gvadalupė, sunkiai kvėpavusi, norėjo jai kažką pasakyti: „Nesirūpink dėl manęs, eik vakarieniauti“. Marija nustebo: ši moteris buvo arti mirties ir rūpinosi jos vakariene.

Valandoms slenkant, slaugytojos vis labiau nerimavo, kadangi pacientės gyvybė slydo joms iš rankų. Vienu metu, kai Marija buvo arti, Gvadalupė jai sakė: „Nesirūpink. Būk rami, padarei kiek galėjai. Dažnai tave prisiminsiu.“

Sakoma, kad nelaimėje pažinsi draugą, o kuri akimirka kritiškesnė, negu mirties valanda. Šį paskutinį mūšį, kuriame tenka kovoti vienai, Gvadalupė norėjo laimėti galvodama apie kitus.

Po kelių valandų, šeštą valandą ryto, mirė.

Marija kurį laiką buvo atitolusi nuo Dievo. Paskutiniai Gvadalupės žodžiai įstrigo jos mintyse bei širdyje. Galvojo: „Tam, kad tokiu būdu pasitiktum mirtį, viduje turi būti kažkas...“ Netrukus Marija iš naujo pradėjo melstis ir sugrįžo į Bažnyčią.

Po kelių mėnesių, paprašė būti priimta į Opus Dei.

Juan Narbona, žurnalistas