Gegužės 18 dieną Vistalegro arenoje Madride buvo atidengtas naujos Katalikų Bažnyčios palaimintosios paveikslas: Guadalupe Ortiz de Landázuri – pasaulietė, Opus Dei narė.
Tą pačią dieną 18 val. 40 min Santjage, Čilėje daktaras Angelis Blanco sulaukė skambučio iš jo dukros draugo, pranešusio kad nuo 16 val. ieško jo dukros, kai toji dingo plaukdama su banglente.
Angelis, jo žmona Veronika (kaip ir dukra) bei jų jauniausias sūnus nedelsiant išvyko su mašina į Pichidangui, nutolusį nuo sostinės daugiau nei 200 km. „Visą laiką maniau“ - prisimena Angelis - „kad naujienos nebus džiugios. Aš žinojau sąlygas jūroje, ir kad yra labai pavojinga kai srovė nuneša į okeano vidurį. Aš iš tikrųjų nemeldžiau stebuklo, verčiau meldžiau priimti Dievo valią su ramybe ir rezignacija, ir neprarasti dukters kūno“.
„Aš visada stengiausi kreiptis į Dievą su bet kokiu prašymu su dideliu tikėjimu. Tą dieną Gvadalupė buvo paskelbta palaimintąja ir aš pradėjau melstis iš maldos kortelės“ - sako mama Veronika.
Vykstant su mašina Veronika vedė rožinio maldą. Angelis prisimena, kad jis negalėjo prisijungti nes buvo susitelkęs į vairavimą ir artėjo prie įvykio vietos. Jie jautėsi apsupti kitų šeimų malda ir parama, tarp kurių ir Veronikos draugės Rosanos, pranešusios, kad daug žmonių iš Opus Dei meldė Gvadalupės užtarimo rasti jų dukrą gyvą.
Jie atvyko į vietą, kur vyko paieška ir Angelis kaip gydytojas žinojo, kad po tiek valandų praleistų jūroje buvo labai nepanašu, jog jų dukra bus rasta gyva. Paplūdimys buvo ištuštintas, paliekant tik gelbėjimo operacijos dalyvius. Kuomet vėjas ir bangos ėmė kelti grėsmę gelbėtojams, jiems atėjo nurodymas iš uosto vado grįžti į krantą. Jiems buvo pranešta, kad paieška toliau vyks kitą dieną.
„Tą akimirką mus pasiekė Cougar sraigtasparnio garsas. Jis ėmė naršyti erdvę naudodamas naktinio matymo kameras“ - sako Angelis. Galiausiai po kelių valandų jiems buvo pranešta, kad rado Veroniką gyvą. Angelio žodžiais tariant, tai buvo „nepaprasta akimirka“.
Veronika ir Angelis buvo nugabenti į Naval ligoninę Valparaise, kur buvo ir jų dukra. „Tai buvo mūsų geriausia kelionė“ - prisimena Angelis. Kai tėvai su ja susitiko, karštai pabučiavo kol ji buvo girdoma ir šildoma. Tėvams sakė, kad dar dešimt minučių lediniame vandenyje ir jų dukra būtų mirusi. Veronika yra ketvirta devynių vaikų šeimoje. „Dabar jau turime dar vieną mergaitę – dešimtąją“ juokaudamas sako tėvas.
Metai po įvykio
„Niekada neabejojau, kad Gvadalupė ją išgelbės“ - sako mama Veronika. „Norėjome, kad ši žinia plačiai pasklistų per visas žiniasklaidos priemones, kurios su mumis susisiekė, kad tikintieji ir netikintys žinotų, jog arti Dievo esantis asmuo gali užtarti tave, jei turi tikėjimo“.
Iš savo pusės, Angelis pabrėžė, kad pirmas dalykas, kurį padarė tai paliudijo iš dėkingumo pal. Gvadalupei: „aš tikrai tikiu jos užtarimu. Norėjau parodyti žmonėms, kad yra šventų žmonių, kuriais galime pasitikėti, o labiausiai – pačiu Dievu.
Kartu toliau meldžiasi pal. Gvadalupei, nes jaučiasi labai jai skolingi. Meldžiasi ypač už Veroniką, „kuri yra jos rankose“, kaip sako.
Ši patirtis sukėlė didelius pokyčius visai Blanco Errázuriz šeimai. Jie sako, kad dabar yra labiau vieningi ir geriau supranta pamėgtų sporto šakų, tokių kaip alpinizmas, plaukiojimas baidarėmis ir pan., riziką.
„Iki tos dienos žinojau mažai apie Gvadalupę, bet po to kai ji išgelbėjo Vero, aš kasdien meldžiuosi jai, kad globotų mano šeimą. Amžinai būsiu dėkinga“ - sako vienas iš Blanco Errázuriz vaikų.
Praėjus metams po Gvadalupės beatifikacijos, ši šeima žino, kad palaimintoji jiems ne tik grąžino Veroniką, bet ir davė jiems didesnį tikėjimą, už kurį yra dėkingi kasdien.