Vaikai, ypač kol dar maži, linkę svarstyti, ką tėvai turėtų jų labui padaryti, bet jie nepagalvoja apie savo pareigą – pagarbą tėvams. Vaikai dažniausiai būna labai savanaudiški, nors, kaip jau minėjome, neatrodo, kad motinos pernelyg paisytų tokio elgesio, nes jų širdyse tiek daug meilės ir švelnumo, kad jos atiduoda save, nelaukdamos jokio atpildo.

Tas pats pasakytina ir apie Šventąją Mariją. (...) Mums turėtų būti skaudu, pamačius, kad nesame pakankamai jautrūs šiai gerajai Motinai. Klausiu ir jūsų, ir savęs: kaip Ją gerbiame?

Vėl grįžkime prie kasdienės patirties ir pagalvokime apie savo žemiškąsias motinas. Ko jos labiau už viską nori iš vaikų, kurie yra jų kūnas ir kraujas? Didžiausias troškimas – turėti juos šalia savęs. Kai vaikai užaugę ir nebegali šalia jų būti, jos nekantriai laukia naujienų, joms rūpi viskas, kas jiems nutinka: pradedant nerimta liga ir baigiant svarbiausiais dalykais.

Ir savo Motinai Šventajai Marijai visada būsime maži, nes Ji atveria kelią į dangaus karalystę, kuri duota mažutėliams. Mums nevalia nutolti nuo Dievo Motinos. Kaip Ją pagerbsime? Bendraudami, kalbėdamiesi su Ja, rodydami savo meilę, prisimindami Jos žemiškojo gyvenimo epizodus, pasakodami Jai apie savo kovas, pasisekimus, nesėkmes. (Dievo bičiuliai, 289–290)