Tokią akimirką kreipkis į palaimintąją dangaus Motiną, kad ji priimtų į glėbį ir iš savo Sūnaus išmelstų tau gailestingumo. Ir tuoj pat stenkis pasiryžti, nors tau dėl to skaudėtų, įveik trukdančią kliūtį, kuri tau ir Dievui gerai žinoma. Antgamtinio požiūrio trūkumas, puikybė, geismingumas susivienys ir tau murmės: „Bet juk tai tik menka, nereikšminga smulkmena!“ Ilgiau nesiderėdamas su pagunda, atsakyk: „Pasiaukosiu ir įvykdysiu ir šį dieviškąjį reikalavimą!“ Tu labai teisingai pasielgsi: meilė ypač įrodoma mažmožiais. Pačios sunkiausios aukos, kurių iš mūsų prašo Viešpats, dažniausiai būna mažytės, bet tokios pat nepaliaujamos kaip kad širdies plakimas. Ar daug pažįsti motinų, atlikusių nepaprastą žygdarbį? Mažai, labai mažai. Tačiau didvyriškų, iš tikrųjų didvyriškų motinų, kurios nekrenta į akis kaip išskirtinės asmenybės, kurios niekada netaps garsenybėmis, – tu ir aš pažįstame daug. Jos gyvena kiekvieną akimirką atsižadėdamos savęs, džiaugsmingai aukodamos savo norus ir pomėgius, savo laiką, saviraiškos ir sėkmės galimybes, kad jų vaikų dienos būtų laimingos. (Dievo bičiuliai, 134)