Mylimiausieji, tesaugo Jėzus mano dukteris ir sūnus!
Rytoj sukaks 90 metų nuo 1928 m. spalio 2 d. „Tą dieną Viešpats įsteigė savo Darbą, sužadino Opus Dei“ (Užrašai, n. 306), rašė šv. Josemaría. Džiaugsmas, su kuriuo švęsime šią sukaktį, yra padėka Dievui, kuris nuolat praturtina savo Bažnyčią naujomis dovanomis ir malonėmis: „Dėkokite Viešpačiui, nes jis geras, per amžius tveria jo ištikima meilė“ (Ps 118,1). Mūsų Tėvui atsivėrė neaprėpiami akiračiai: profesiniu darbu ir eiliniu gyvenimu prisidėti, kad visas pasaulis susitaikytų su Dievu.
Apmąstykime Viešpaties pirmumą. Tai Jis įsteigė savo Darbą ir toliau jį palydi vesdamas pirmyn. Kaip ir visoje Bažnyčioje, išsipildo Evangelijos žodžiai: „Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje“ (Mk 4,26-28). Šv. Josemaria padarė tai, kas priklausė nuo jo: intensyvia malda, ryžtinga vidine kova, nepailstama apaštaline iniciatyva. Žinoma, jis visada buvo įsitikinęs, kad visos jėgos, kurios jį skatino tarnauti sieloms, buvo iš Dievo: „Tau dėkoju, Viešpatie, kad padėjai man aiškiai suprasti, kad visa yra tavo: gėlės ir vaisiai, medis ir lapai, ir šis skaidrus vanduo, trykštantis į amžinąjį gyvenimą.Gratias tibi, Deus!“ (Kalbant su Viešpačiu, p. 308). Dievo malonės pirmumas yra tikras visame kiekvieno krikščionio gyvenime.
Apmąstydami Dievo dovaną, atnaujinkime savo padėką, nes jis panoro su mumis bendradarbiauti (plg. 2 Kor 6,1), nepaisydamas mūsų menkumo. Kartais gali atrodyti, kad mūsų vaidmuo Dievo planuose yra bereikšmis; vis dėlto, Jam yra svarbi mūsų laisvė ir jis tikrai laukia mūsų darbų. Prisiminkime tą berniuką, kuris gebėjo atiduoti tai, ką turėjo – penkis duonos kepalėlius ir dvi žuvis – į Jėzaus rankas; dėl šio dosnaus poelgio Kristus pavalgydino daugybę žmonių (plg. Jn 6,1-13). Dievas ir iš mūsų kasdien laukia atsako mažuose dalykuose, kurie Jo malonės jėga tampa dideliais. Taip skirsime savo jėgas ieškoti Jo savo darbe, tarnauti mus supantiems žmonėms, stengsimės į juos žvelgti ir mylėti taip, kaip Jis, tūkstančiu skirtingų būdų atskleisdami pasaulyje šviesą ir šilumą, kurią Jis pasėjo mūsų širdyse. Visa tai yra maži mūsų, vaikų, darbai, kuriuos mūsų Tėvas Dievas paverčia stebuklais sielose.
Greitai prasidės Sinodas apie jaunimą, tikėjimą ir pašaukimo atpažinimą. Toliau melskimės, prašykime šviesos ir jėgų, kad Jėzaus žinia pasiektų daugelį jaunų vaikinų ir merginų, kad jie apsispręstų dosniai Jį sekti tais įvairiais keliais, kurie atsiveria Bažnyčioje. Šio Bažnyčios įvykio sutapimas su Dievo Darbo sukaktimi padės mums priimti savo pačių pašaukimą su atnaujintu užsidegimu, būdingu jaunai ir įsimylėjusiai širdžiai. Mūsų Steigėjas visada išsaugojo šią sielos jaunystę. Patyrė daugelį sunkumų ir kančių, tačiau jo meilė Viešpačiui visada liko jauna. Jis mums atskleidė savo gyvybingumo paslaptį: „Kai altoriaus papėdėje meldžiuosi savo didžio džiaugsmo Dievui (Ps 43,4), jaučiuosi labai jaunas ir žinau, kad niekada nesugebėčiau savęs laikyti senu. Jei esu ištikimas savo Dievui, Meilė mane nuolat gaivins: mano jaunystė vėl atsinaujins, lyg būčiau erelis (plg. Ps 103,5)“ (Dievo bičiuliai, n. 31). Jei esame susivieniję su Viešpačiu, visada liksime jauni ir Jis toliau tęs savo Darbą, visada seną ir visada naują, visose vietose, kultūrose ir visais laikais.
Žmogaus gyvenime devyniasdešimt metų yra daug, tačiau Dievo Darbui – tai trumpas laikas. Mes dar tik pradedame – lai tai primena mums, kokią dovaną esame gavę ir kokią nuostabią misiją Kristus patikėjo į mūsų rankas.
Toliau lydėkite mane savo malda ir, visų pirma, šiomis dienomis palydėkime Šventąjį Tėvą, kad visi kartu per Mariją eitume pas Jėzų.
Su visa meile jus laimina
jūsų Tėvas
Roma, 2018 m. spalio 1 d.