Mylimiausieji: tesaugo Viešpats mano dukteris ir sūnus!

    Per šv. Kalėdų šventes daugybę kartų prisiartinome prie Betliejaus prakartėlės, kad galėtume kontempliuoti Jėzų savo Motinos glėbyje. Ėjome ten adoruoti Jį, taip pat vedami troškimo atstovauti visai žmonijai. O šiandien pradėdami naujus metus, su jauduliu skaitome antrąjį Mišių skaitinį, kuriame randame tokius šv. Pauliaus žodžius: „atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę.“ [1]

    Atėjus šioms Viešpaties gimimo šventėms mūsų sielose auga troškimas paskelbti Gerąją Naujieną visam pasauliui. Kaip sakydavo mūsų Tėvas, kasmet vėl paskelbti tai su naujienos dvasia! „Norėtume, kad visuose kampeliuose Jį gerbtų, kad su šiluma Jį priimtų visame pasaulyje. Ir abejingą tylą pasirūpinkime išsklaidyti giedodami kalėdines giesmes, tas populiarias giesmes, kurias sekdami sena krikščioniška tradicija gieda maži ir dideli visose šalyse. Ar pastebėjote, kad jose visada kalbama apie ėjimą prie Kūdikėlio bei Jo kontempliavimą? Apie tai kaip piemenys tą palaimingą naktį nuskubėjo ir rado Mariją, Juozapą i kūdikį, paguldytą ėdžiose.“ (Lk 2, 16) [2].

    Pilni nuostabos praėjusiomis dienomis kontempliavome šį Dievo maloningumo ženklą. Nesiliaukime stebėtis! „Žvelgti į mūsų Meilę, į Kūdikį lopšyje yra būtina. Turime žiūrėti į jį žinodami, kad esame priešais paslaptį. Turime priimti tą paslaptį su tikėjimu ir taip pat su tikėjimu gilintis į jos turinį“[3]. Be to kad imituojame piemenis, skubančius į tvartelį, galime taip pat stebėti ir Išminčių, kurių šventė eina netrukus, pavyzdį. Savo nuolankaus tikėjimo dėka tie žmonės nugalėjo sunkumus, kuriuos rado savo ilgoje kelionėje. Viešpats apšvietė jų širdis, kad vienos žvaigždės šviesoje sugebėtų įžvelgti Mesijo gimimo žinią. Jie buvo klusnūs ir tai juos atvedė iki Betliejaus. Ten įeidami į vietą, kurioje glaudėsi Šventoji Šeima, jie „pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų, miros.“ [4]

    Būkime ir mes klusnūs malonės veikimui, kuris mums ateina per sakramentus, taip pat asmeninėje maldoje medituodami evangelijos scenas bei klusniai priimdami patarimus, gaunamus per dvasinį vadovavimą, ir stengdamiesi juos įgyvendinti. Tomo Akviniečio pamokymas tuomet yra visiškai suprantamas: „Kadangi žmogaus protas yra silpnas ir turi būti palaipsniui palydimas prie dieviškų dalykų pažinimo, taip pat turi būti palydima ir meilė tarsi vedina už rankos, kai naudojame paprastus dalykus, kurie mums atrodo paprastai suvokiami. Pagrindinė iš jų yra Jėzaus Kristaus žmogiškumas. Kaip sakome Kalėdų Mišių priegiesmyje: „Kad akimis pažindami Dievą būtume dėl Jo pagauti nematomų dalykų meilės.“ [5]

    Mišių Credo su dideliu paprastumu atskleidžia atperkančio Įsikūnijimo paslaptį, kai pripažįstame, kad Dievo Sūnus „dėl mūsų, žmonių ir dėl mūsų išganymo nužengė iš Dangaus ir Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi“ [6]. Šiais keliais žodžiais, kuriuos tariame arba giedami giliai nusilenkdami, yra nupasakojamas pagrindinis istorijos įvykis, kuris atvėrė mums Dangaus vartus. Šiame tekste, matosi trys pasakojimai apie Įsikūnijimą, apie kurį mums kalba evangelijos. Šv. Matas, rašydamas apie paslapties paskelbimą šv. Juozapui, į angelo lūpas sudeda tuos pačius žodžius apie Mergelės Marijos Sūnų: „jam duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“ [7] Įsikūnijimas ir Jėzaus gimimas atskleidžią nesibaigiantį Dievo gerumą: kadangi dėl prigimtinės ir asmeninių nuodėmių negalėtume sugrįžti pas Dievą savo jėgomis, Jis pats atėjo mūsų pasitikti. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ [8] Primenu Jums tą mūsų Tėvo pamąstymą, kuriuo jis mus skatino gyventi savo tikėjimą giliai ir aiškiai: „jei nebenustembame susidūrę su Dievo slėpiniais, galiausiai galime visiškai prarasti tikėjimą“ [9]. Ar subtiliai prižiūrime savo bendravimą su Dievu? Ar dėkojame Jam už tą visagalybę, kuri reikalauja mūsų meilės įrodymo - paklusimo?

    „Verbum caro factum est“ [10]. Žodis ne tik prisiartino, kad mums prabiltų kaip Senajame Testamente, bet ir tapo vienu iš mūsų, Adomo ir Ievos palikuonimi, priimdamas Mergelės Marijos kūną ir kraują. Jis tapo panašus į mus viskuo, išskyrus nuodėmę [11]. Jis panoro ateiti į pasaulį, kad išmokytų mus, jog „dieviški gali būti visi žemės keliai, visos padėtys, visos profesijos, visos garbingos užduotys“[12]. Ir Jis mus ragina tai įgyvendinti šventai, su žmogišku ir antgamtiniu tobulumu. Kaip be galo ir stebuklingai prie mūsų prisiartina Viešpats, esantis su mumis!

    Šv. Lukas, pasakodamas apie Apreiškimą, atkartoja Angelo Gabrieliaus pokalbį su Marija, kuriai paaiškinamas Dievo planas:„Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu, todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.“ [13] Į Švenčiausiąją Mergelę Marija nukreiptas trijų dieviškų asmenų, kurie nuo amžių pradžios ją išsirinko būti tikrąja Sandoros skrynia, Nusidėjėlių gynėja, žvilgsnis. Būtent jos skaisčiausiose įsčiose Dievo Sūnus turėjo tapti žmogumi. Jos ryžtingas ir skubus atsakymas fiat mihi secúndum verbum tuum [14], „tebūna man, kaip tu pasakei” atvėrė kelią į šią didžią ir paguodžiančią paslaptį. Kasdien melsdamiesi Viešpaties Angelą minime ypatingą šį Išganymo istorijos momentą. Su kokiu pamaldumu meldžiamės šią maldą? Ar dažnai iš visos širdies dėkojame mūsų Motinai už visišką atsidavimo dieviškojo plano įvykdymui? Vis labiau ir labiau gilinkimės į šv. Chosėmarijos pamąstymą: „O Motin, Motin! Šiuo savo žodžiu – fiat – padarei mus Dievo broliais ir Jo garbės paveldėtojais, Būk palaiminta!”[15]

   Šias ir daugybę kitų priežasčių būtų galima paminėti. Ir jos visos telpa į viena: „Žodis tapo Kūnu, kad mes taptume „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pe 1,4)  „Nes Žodis dėl to tapo žmogumi, o Dievo Sūnus – žmogaus Sūnumi, kad ir žmogus, bendrystėje su Žodžiu gavęs dieviškąją įsūnystę, taptų Dievo vaiku.“ [16]

   Jėzus Kristus išties yra antrasis Švč. Trejybės asmuo, amžinojo Tėvo Sūnus, kuris tikrai prisiėmė mūsų žmogišką prigimtį nepaliaudamas būti Dievu. Jėzus nėra pusiau dieviškas, pusiau žmogiškas, tarsi neįsivaizduojamas žmogaus ir Dievo mišinys. Jis yra tobulas Dievas ir tobulas žmogus, kaip ir sakome Quicúmque, arba Atanazijaus simbolyje. Pasistenkime iš esmės gilintis į šią tiesą: prašykime Parakleto, kad apšviestų mus, idant galėtume ją suprasti dar giliau, įgyvendintume ją savo gyvenimuose ir su šventu užsidegimu ją perteiktume kitiems. Nepamirškime, kad turime visada ir visomis aplinkybėmis parodyti šventą pasididžiavimą, jog esame Jėzaus broliai ir Kristaus Tėvo, Dievo, vaikai.

   Dar kartą apmąstykime: „Tikras tikėjimas susideda iš to, kad tikime ir išpažįstame, jog Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, Dievo Sūnus yra Dievas ir žmogus. Jis yra Dievas, kilęs iš tos pačios substancijos kaip ir Tėvas prieš visus amžius. Jis yra žmogus, kilęs iš savo Švenčiausiosios Motinos substancijos konkrečiame laike. Jis yra tobulas Dievas ir tobulas žmogus, kuris turi racionalią sielą ir žmogišką kūną. Pagal dieviškumą jis yra lygus su Tėvu, pagal žmogiškumą – žemesnis. Ir nors yra Dievas ir žmogus, nėra dviejų, o tik vienas Kristus. Vienas ne dėl dieviškumo tapimo kūnu, bet dėl žmogiškumo tapsmo Dievu. Jis yra tik vienas ne dėl substancijų susimaišymo, o dėl to, kad yra vienas asmuo.“ [17]

   Akivaizdu, kad mes susiduriame su tokia didele paslaptimi, kad protas, ją apmąstydamas, apstulbsta. Gal tai per paprastas pavyzdys, bet tuomet nutinka taip, tarsi kai kas nors bando žvelgti į saulę ir turi primerkti akis, nes šios nesugeba atsilaikyti prieš šviesą. Susidūrus su Įsikūnijimo paslaptimi, nėra kito būdo, kaip kad tas, kurį nurodė mūsų Tėvas: „Todėl mes turime įgyti nuolankios krikščioniškos sielos nuostatą. Nesistenkime sumenkinti Dievo didybės iki savo varganų idėjų ir žmogiškų paaiškinimų lygio. Pamėginkime suprasti, kad dėl viso savo nepaaiškinamumo, ši paslaptis yra šviesa, galinti nušviesti žmonėms gyvenimą.“ [18]

    Būtent Betliejuje pasireiškia ne tik begalinė Dievo meilė savo kūriniams, bet ir neregėtas Jo nuolankumas. Šis Kūdikis, kuris pirmąkart verkia, kuriam šalta, kuriam reikia Marijos ir Juozapo šilumos, yra visagalis ir amžinas Dievas, kuris nepalikdamas Dangaus ateina į žemę ir neparodo savo dieviškumo šlovės: „turėdamas Dievo pavidalą nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones.“ [19] Susidūrus su tokia stebuklinga realybe, galima suprasti, kodėl mūsų Tėvas dažnai sušukdavo: „Už ką mane taip myli?“

   „Krikščioniškas paradoksas, - sako Benediktas XVI,- susideda iš susitapatinimo su dieviškąja Išmintimi, tai yra, su amžinuoju Logos, su žmogumi, Jėzumi iš Nazareto, ir jo istorija. Šis paradoksas išsiskleidžia tik jei kalbama apie žodį „Meilė“, kurį šiuo atveju ne be reikalo turime rašyti su M  didžiąja, nes kalba eina apie Meilę, kuri galiausiai nugali istorines ir žmogiškas dimensijas.“ [20]

   Kad būtų aišku, jog nuolankumas yra privalomas siekiant gauti Įsikūnijimo slėpinio šviesą, Šv. Raštas mums pasakoja, kad pirmieji dieviškojo veikimo liudytojai, neskaitant Marijos ir Juozapo, buvo piemenys, kurie Betliejaus apylinkėse ganė savo bandą. Tai niekuo neypatingi ir kitų nevertinami žmonės. Viešpats pastebėjo būtent juos, nes „tai, kas pritraukia Dievo malonę yra būtent širdies nuolankumas.“[21] Pats Jėzus po daugelio metų dėkos dangiškajam Tėvui: „kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų ir apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko.“ [22]

    Taip pat ir Išminčiai atpažino Mesiją, nes buvo paprasti, dosniai atidūs dieviškajam ženklui. „Mūsų Viešpats kreipiasi į visus žmones, kad išeitų Jo pasitikti ir kad taptų šventaisiais. Jis kviečia ne tik protingus ir galingus Išminčius. Prieš tai Betliejaus piemenims Jis pasiuntė ne žvaigždę bet vieną iš savo angelų. Turtingi ar vargšai, išmintingi ar ne itin, visi turi puoselėti savo širdyje tokį nuolankų nusistatymą, kuris leistų mums išgirsti Dievo balsą.” [23]

    Su jauduliu prisimenu kartus, kai šv. Chosėmarija mums nupasakodavo Viešpaties gimimo istoriją. Jis kalbėdavo apie Betliejaus katedrą, kur Kūdikėlis Jėzus mums duoda daug pamokų, tarp kurių yra ir nuolankumo pamoka, per kurią turėtume išmokti nugalėti savo pasididžiavimą ir puikybę žiūrėdami į dieviškąjį Kūdikį. Grožėkimės, be kita ko, ir tuo, kad žvelgdamas į Mergelę Mariją, turėsiančią tapti Jo Motina, Jis buvo, žmogiškai kalbant, patrauktas jos nuolankumo, nusižeminimo:„nes jis pažvegė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos.“ [24]

   Ši nuostata, kurios privalome prašyti Dievo, neatmeta to, kad reikia siekti būti dar geresniais tuose darbuose, kurie priklauso kiekvienam iš mūsų, ir dėti visas pastangas, kad taptume geresni ir pagerbtume Dievą savo pareigų atlikimu. Priešingai, kaip moko Šventasis Tėvas, „kalba eina apie studijavimą ir žinių gilinimą išlaikant mažumą, nuolankumo ir paprastumo dvasią, kaip tai darė Marija, Išminties Sostas. Kiek kartų bijojome prisiartinti prie Betliejaus tvartelio, nes jaudinomės, kad tai gali būti kliūtis mūsų kritiškai dvasiai ir mūsų šiuolaikiškumui! Visgi šiame tvartelyje kiekvienas iš mūsų gali atrasti tiesą apie Dievą ir tiesą apie žmogų, apie save patį. Šiame Kūdikyje, gimusiame iš Mergelės Marijos, susitiko abi šios tiesos: amžinojo gyvenimo troškimas, glūdintis žmoguje, suminkštino Dievo širdį, kuris nesusigėdo prisiimti žmogaus prigimtį.“ [25]

    Šioje šventoje kovoje siekdami, kad tik vienas Dievas šviestų mumyse, mūsų darbe, mūsų apaštalavime, prašome mūsų Tėvo užtarimo. Ypač sausio 9 d., jo gimimo dieną ir sausio 13 d., jo krikšto metinių proga prašykime, kad jis mums išmelstų daugiau šviesos iš dangaus. Nesiliaukite meldęsi už Bažnyčią ir už Popiežių, už Opus Dei apaštalavimą bei būkite susivieniję su mano intencijomis ir supraskite, kaip labai mums reikia mūsų brolių krikščionių maldos.

    Ačiū Dievui, Darbas auga visame pasaulyje, tačiau turime pasiekti dar daugiau žmonių, daugiau skirtingų aplinkų ir  vietų. Jėzus mus to prašo iš Betliejaus tvartelio nes trokšta, kad būtume išvien su Juo Bažnyčios misijoje ir nuneštume atpirkimą visoms sieloms. Iš patirties žinau, kiek daug žmonių alksta Dievo. Tai mačiau ir savo nesenoje kelionėje į Veroną (kaip nuostabu būti su jumis ir su kitais!), kur buvau praėjusio mėnesio viduryje, matau tai ir iš naujienų, kurias gaunu iš viso pasaulio.

    Pradėdamas naujus metus, Marijos Dievo Motinos šventės proga bei kitomis dienomis, kurios šį mėnesį žymi įvairias Opus Dei istorijos datas, kreipsiuosi į Mergelę Mariją ir prašysiu Dievo palaiminimo kiekvienam iš jūsų, jūsų šeimoms, jūsų darbams ir jūsų apaštalavimui.                  

       Su meile jus laimina 

       jūsų Tėvas

       + Javier

       Roma, 2013 m. sausio1 d.

[1] Romos mišiolas, Marijos Dievo Motinos šventė, Antrasis skaitinys (Gal 4, 4-5).

[2] Šv. Chosėmarija, Meditacijos užrašai, 25-XII-1973.

[3] Šv. Chosėmarija, Kristus eina pro šalį, p. 13.

[4] Mt 2, 11.

[5] Šv. Tomas Akvinietis, Suma Teológica, II-II, q. 82, a. 3 ad 2.

[6] Romos mišiolas, Eilinės Mišios, Nikėjos-Konstitantinopolio simbolis.

[7] Mt 1, 21.

[8] Jn 3, 16.

[9] Šv. Chosėmarija, Pokalbio užrašai, 25-X-1973.

[10] Jn 1, 14.

[11] Pgl. Žyd 4, 15.

[12] Šv. Chosėmarija, Pokalbiai, p. 26.

[13] Lk 1, 35.

[14] Lk 1, 38.

[15] Šv. Chosėmarija, Kelias, p. 512.

[16] Katalikų Bažnyčios Katekizmas. n. 460. Šv. Irėnėjaus iš Lijono citata, Prieš erezijas, 3, 19, 1 (PG VII/1, 939)

[17] Quicúmque simbolis30-36 (Denz. 76).

[18] Šv. Chosėmarija, Kristus eina pro šalį, p. 13.

[19] Flp 2, 6-7.

[20] Benediktas XVI, 17-XII-2009 pamaldų pamokslas

[21] Pal. Jonas Paulius II, Bendrosios audiencijos kalba, 6-XI-1996.

[22] Mt 11, 25-26.

[23] Šv. Chosėmarija, Kristus eina pro šalį, p. 33.

[24] Lk 1, 48.

[25] Benediktas XVI, 17-XII-2009 pamaldų pamokslas.