Mylimiausieji: tesaugo Jėzus mano dukteris ir sūnus!
Rašydamas šias eilutes matau atmintin įstrigusį Benedikto XVI ir daugybės jaunuolių, kurie, atsiliepdami į Petro įpėdinio kvietimą, atvyko į Pasaulio jaunimo dienas, vaizdą. Šiam įvykiui visi ruošėmės maldoje vildamiesi, kad daugybė tų jaunų žmonių vienu ar kitu būdu išgirstų Viešpaties, kviečiančio Juo sekti, balsą. Nors Pasaulio jaunimo dienos jau baigėsi, nesiliaukime meldęsi, kad bręstų ir stiprėtų visų mūsų, kurie klausėme ir apmąstėme Šventojo Tėvo žodžius, apsisprendimas gyventi dar intensyvesnį krikščionišką gyvenimą ir dar uoliau apaštalauti.
Šį mėnesį kviečiu jus apmąstyti kai kuriuos dalykus, kuriuos Šventasis Tėvas pabrėžia kalbėdamas apie pranašą Abraomą- kaip sakoma liturgijoje, mūsų tikėjimo tėvą: būtent jo ištikimybę vykdant Dievo įsakymus. [1]
Abraomo gyvenimas pasižymi atidžiu Dievo žodžio klausymu. Palikęs savo šeimą, savo gimtąją žemę ir atsisakęs išpažinti netikras dievybes, kad tarnautų gyvajam Dievui, jis su pasitikėjimu apsisprendžia atsiduoti jam apsireiškusiam Dievui. Mes taip pat turime įsigilinti į Šventąjį Raštą trokšdami atrasti jame Dievo balsą. Prieš keletą mėnesių Popiežius pasakė: „Noriu pakviesti jus (...) geriau pažinti Bibliją – kurią, tikiuosi, turite savo namuose – ir savaitės eigoje atrasti laiko paskaityti bei apmąstyti jos eilutes maldoje, idant geriau pažintumėte nuostabaus ryšio tarp Dievo ir Žmogaus istoriją: Dievo, kuris kalba, ir Žmogaus, kuris Jam atsako, meldžiasi.“ [2]
Mūsų Įsteigėjas duodavo tokį patį patarimą: kasdien peržvelgti pastraipą iš Naujojo Testamento stengiantis atlikti meditacinį, kontempliatyvųjį skaitymą, pasinaudojant Parakleto teikiama šviesa. „Skaitykite Šventąjį Raštą. Apmąstykite vieną po kitos mūsų Viešpaties gyvenimo scenas, jo mokymus. Ypač apsvarstykite tuos paraginimus ir patarimus, kuriuos Jis davė tai saujelei žmonių, išrinktų būti Jo apaštalais, jo pasiuntiniais iki pat žemės pakraščių.“ [3]. Kaip jau gerai žinote, mūsų Įsteigėjas savo kišeninėje užrašų knygelėje nešiodavosi kai kuriuos Šventojo Rašto žodžius, kuriuos labai dažnai peržiūrėdavo ir apmąstydavo. Vagoje galime rasti vieną jo pastebėjimą iš asmeninės patirties: „Šios kasdienės minutės, skirtos Naujojo Testamento skaitymui, kaip tau patariau – įsijaučiant ir dalyvaujant kiekvienos scenos turinyje, tarsi dar vienam dalyvui -, yra tam, kad įkūnytum, „įvykdytum“ Evangeliją savo gyvenime...ir tam, kad padėtum ją vykdyti kitiems” [4].
Tačiau grįžkime prie Abraomo istorijos. Tikėjimas jam padėjo dėmesingai įsiklausyti į Viešpaties žodį ir paversti jį darbais. Bendraudamas su Dievu, jis tapo toks artimas Viešpačiui, kad Šventajame Rašte jis vadinamas [5]. Jėzus Kristus apaštalams irgi duoda šį vardą: Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs. [6] Ir tai Jis kartoja kiekvienam ir kiekvienai ne vieną, o daugybę kartų per dieną.
Draugas draugui atveria širdį, pasakoja jam apie savo rūpesčius, planus ir džiaugsmus. O maldoje šis intymumas su Dievu tik stiprėja. Abraomo istorija pavyzdys mums. Atkreipkime dėmesį į tai, kad kai Viešpats nusprendžia nubausti Sodomos ir Gomoros gyventojus už jų nuodėmes, Jis praneša apie tai savo draugui: Argi aš slėpsiu nuo Abraomo, ką žadu tuojau daryti, žinodamas, kad Abraomas taps didele bei galinga tauta ir kad visos žemės tautos ras jame palaiminimą? [7] Šventasis Tėvas taip komentuoja šią vietą: „čia įsiterpia Abraomas su savo užtariančia malda (...). Per jį Viešpats nori vėl sugrąžinti žmoniją į tikėjimą, paklusnumą, teisingumą. Ir dabar šis Dievo draugas atsiveria realybei ir pasaulio poreikiams, meldžiasi už tuos, kuriuos ruošiamasi nubausti ir prašo, kad jie būtų išgelbėti.“ [8]
Kokia stulbinanti ir kartu įkvepianti ši Šventojo Rašto vieta, kurioje paprastas žmogus, remdamasis tuo, kad yra Dievo draugas, tam tikra prasme išdrįsta prieštarauti Viešpačiui prašydamas nusidėjėlių atsivertimo pasitikėjimo kupina malda. Argi iš tikrųjų pražudysi teisųjį su nedorėliu? Jei mieste rastųsi penkiasdešimt teisiųjų, nejau pražudytum tą vietą ir neatleistum jai dėl penkiasdešimties mieste esančių teisiųjų? Ne tavo būdas daryti tokį dalyką – žudyti teisųjį su nedorėliu ir padaryti teisųjį lygų nedorėliui! Tai ne tavo būdas! [9]
Viešpats nusileidžia Abraomui. Tačiau Abraomas, bijodamas, kad miestuose nebus nė penkiasdešimties teisiųjų, toliau kalbėdamas su Dievu mažina tą skaičių iki dešimties: „tenesupyksta ant manęs Viešpats, jei dar vieną kartą kalbėsiu. O jei ten rastųsi dešimt?“ „Jo nesunaikinsiu dėl dešimties“ [10]. Galiausiai, kaip žinome, - ir gaila dėl tokio širdžių kietumo - Sodoma ir Gomora buvo sunaikintos, nes šiuose miestuose neatsirado nė saujelės teisiųjų, kurie būtų išgelbėję nuo bausmės. Kaip svarbu melstis vieniems už kitus! Šio įvykio istorinius aspektus peržengia mums apsireiškianti dieviško gailestingumo didybė. Popiežius paaiškina, jog „melsdamasi Abraomas neprašo vien tik atlyginančiojo teisingumo, o maldauja išgelbėjimo, kad prisiminus teisiuosius, iš kalčių būtų išvaduoti ir nusidėjėliai, jiems atleidžiant.“ [11] Kaip ir anksčiau, taip ir šiais laikais Viešpats, klausydamas savo draugų maldavimų, yra pasiruošęs atversti širdis. Tačiau reikia, kad kiekviena ir kiekvienas melstųsi vis daugiau, idant sielos sugrįžtų į draugystę su Dievu ir mes patys nenutoltume. Kaip sakydavo mūsų Tėvas,„problema ta, kad mažai kas meldžiasi, o ir besimeldžiantys meldžiasi mažai.“ Labai svarbu melstis visada ir melstis intensyviau už Bažnyčios, sielų, viso pasaulio reikalus. Darykime tai su tikėjimu, nuolankumu ir atkaklumu. Prisiminkime Viešpaties pažadą Dovydui, Abraomo palikuoniui: fui tecum in omnibus, ubicumque ambulasti [12], buvau su tavimi, kur tik tu ėjai. Šie žodžiai giliai jaudino mūsų Tėvą, nes juose jis įžvelgė tvirtą patikinimą, kad Viešpats visada yra šalia savo vaikų. Dovydui skirtas mesijinė pranašystė tęsiama tokiais žodžiais: kai pasibaigs tavo dienos ir tu atgulsi su savo protėviais, aš pakelsiu po tavęs palikuonį, kilusį iš tavęs, ir padarysiu tvirtą jo karalystę (...). Tavo namai ir tavo karalystė bus amžinai tvirti mano akivaizdoje; tavo sostas bus tvirtas amžinai [13]. Šis pažadas išsipildė per Jėzų Kristų ir toliau galioja Bažnyčiai. Vienu momentu, prieš aštuoniasdešimt metų, Šv. Chosemarija suprato, kad ši pranašystė kalba ir apie Opus Dei, gyvą mistinio Kristaus Kūno dalį. Jis meldėsi priešais tabernakulį, kai Viešpats įdėjo jam į lūpas šiuos žodžius taip, kaip jie tuomet buvo skaitomi liturgijoje. Mūsų Įsteigėjas tai pasižymėjo savo dvasiniuose užrašuose. „Štai ką sako Šventojo Rašto žodžiai, kuriuos atradau savo lūpose: “et fui tecum in omnibus ubicumque ambulasti, firmans regnum tuum in æternum”:lėtai juos kartodamas pasitelkiau savo protą, kad suvokčiau sakinio prasmę. O paskui, vakar vakare, net ir šiandien, vėl perskaitęs šiuos žodžius (...), puikiai supratau, kad Jėzus Kristus man leido suvokti mūsų paguodai, kad :“Dievo Darbas bus su Juo visur tvirtindamas Jėzaus Kristaus karaliavimą per amžius.” [14] Taigi daugiau galvokime, kad tu ir aš turime būti su Viešpačiu ir atsiliepti į Jo malonę. Nors kiekvienas iš mūsų yra ir žino esąs menkas, mūsų Tėvas Dievas nori remtis mūsų bendradarbiavimu, kad kartu su kitais tikinčiaisiais skleistume Jo gailestingumą žmonijai. Jis trokšta išgelbėti žmones iš jų nuodėmių – tikrosios visokio blogio priežasties – tačiau gerbia savo kūrinių laisvę. Kaip ir tų miestų, už kuriuos užtarė Abraomas, atveju reikia bent minimalaus žmonių atsako: „Perkeisti blogį į gėrį, neapykantą į meilę, kerštą į atleidimą. Dėl to teisieji turėjo būti miesto viduje, o Abraomas nesiliaudamas kartoja: „Galbūt ten yra bent...“ [15] Popiežius pabrėžia, kad:„tenai”, būtent sugedusioje aplinkoje, turi būti gėrio sėkla, galinti išgydyti ir sugrąžinti gyvybę. Šie žodžiais skirti ir mums: teatsiranda mūsų miestuose gėrio sėkla; padarykime viską, kas būtina, kad atsirastų ne tik dešimtis teisiųjų, kad gyvuotų ir išliktų mūsų miestai ir išsigelbėtume nuo to vidinio kartėlio, kylančio nutolus nuo Dievo“ [16] Ar suvokiame, kad mūsų pasitikėjimo pilnas pokalbis su Dievu užima labai svarbią vietą, kad išsipildytų dieviškasis išgelbėjimo planas? Viešpats laukia mūsų vidinės kovos, tavo ir mano maldos, kad galėtų siųsti gausias malones sieloms. Nenusiminkime matydami iš pažiūros galingą blogio jėgą! Pranašas Jeremijas Jeruzalėje pagal Dievo pavedimą ieškojo bent vieno teisiojo, kad išgelbėtų miestą: Paklajokite Jeruzalės gatvėmis, žvalgykitės ir stebėkite! Ieškokite jos aikštėse, ar rasite žmogų – bent vieną žmogų, vykdantį teisingumą ir ieškantį teisybės, idant galėčiau jai atleisti! [17] Po Žodžio Įsikūnijimo situacija pasikeitė iš esmės. Jau netrūksta teisiųjų, dėl kurių stokos Dievo gailestingumas negalėtų pasireikšti, kadangi turime Teisųjį, vardu Jėzus, nuodėmės ir mirties nugalėtojas, kuris Danguje yra paruošęs žmonijai vietą ir gyvena per amžius, kad mus užtartų [18]. Dėl to negali trūkti žmonių, kurie gyvendami pasaulyje, susivieniję su Kristumi, siųstų savo maldas į Dangų. Ir tada, kaip teigia Šventasis Tėvas: „kiekvieno žmogaus malda suras atsakymą; tada visi mūsų prašymai bus iki galo išklausyti“. [19] Kiek kartų girdėjau mūsų Tėvą sušunkant:„Tikėjimo, mano vaikai, reikia tikėjimo!“ Nes viską galima išspręsti, jei meldžiamės, jei pridedame savo prašymus prie tų, kuriuos Kristus paveda savo Tėvui Šv. Mišiose, o tai yra begalinio veiksmingumo užtarimo malda. Būtent taip visais laikais, ypač pačiais sunkiausiais, elgėsi krikščionys. Dar kartą perskaitykime Apaštalų darbų ištrauką, kurioje kalbama apie Petro įkalinimą Jeruzalėje [20]. Šv. Chosemarija tai apmąstė per vieną meditaciją 1937 m., religinio persekiojimo Ispanijoje metu. Jo žodžiai, tada skirti nedidelei grupei kartu su juo besislapstančių žmonių, aktualūs ir dabar, nes pranokdami konkrečias istorines aplinkybes, kreipia mus į tai, kas amžina. Apmąstydamas tą sceną, mūsų Tėvas klausė:„Ką galėjo padaryti pirmieji krikščionys, kad apgintų savo pirmąjį Popiežių? Juk dauguma iš jų neturėjo jokios įtakos, o tie, kurie turėjo, negalėjo ja pasinaudoti. Bet šv.Lukas mums primena, kaip elgėsi pirmieji krikščionys. Jis sako: oratio autem fiebat sine intermissione (Hch 12, 5). Be perstojo meldėsi. Visa Bažnyčia atsistojusi, rankas iškėlusi į viršų kreipėsi į savo Dievą. Kokios buvo tokio elgesio pasekmės? Nakties metu, kalėjime, kuriame buvo įkalintas Petras, pasirodė angelas, jį pažadino ir paragino: surge, velociter (Hch 12, 7); skubiai kelkis, apsirenk ir apsiauk. Grandinės nutrūko, kalėjimo durys atsivėrė ir Apaštalų Vyriausiasis buvo laisvas.“[21] Kaip norėčiau, kad šis mūsų Tėvo komentaras visus mus paskatintų su pasitikėjimu melstis už Bažnyčią, Popiežių, už visas sielas! Meditacijos metu priešais tabernakulį kalbėkime su Viešpačiu apie mūsų draugus, apie mūsų giminaičius, pažįstamus, prašydami jiems visko, ko jiems reikia. Savo apaštalavimo planus kurkime su Jėzumi ir prie Jėzaus, nes tik taip šie planai pavyks: nuo paprasčiausių, galbūt iš pažiūros mažų iniciatyvų (nors niekas nėra maža kalbant apie sielos dvasinę gerovę) iki plačiai aprėpiančių projektų, siekiančių grąžinti visuomenei gilią krikščioniškąją prasmę. Įgyvendinkime Šv. Chosemarijos patarimą: „Prieš kalbėdami su sielomis apie Dievą, kalbėkime su Dievu apie sielas.“ Ar kasdien prašai Dievo pagalbos žmonėms, kuriuos sutinki? Ar stengiesi užmegzti naujas draugystes ir intensyviau bendrauti su savo draugais? Ypatingai melskimės už Popiežiaus kelionę į Vokietiją rugsėjo 22-25 d.
Grįždamas prie pradžioje pasakytų minčių, norėčiau pabrėžti, kaip svarbu pavesti Dievui visus šių mėnesių apaštalinės veiklos vaisius visame pasaulyje. Kartoju: itin daug melskimės už apaštalinio darbo tęstinumą su jaunimu po Pasaulio jaunimo dienų Madride, kad visose šalyse daug jaunų moterų ir vyrų apsispręstų eiti su Kristumi. Patikėkime šiuos prašymus Švenčiausiajai Mergelei Marijai, pasinaudodami įvairiomis jos garbei skirtomis šventėmis. Neužmirškime būti kartu su ja šalia Kristaus Kryžiaus Šv.Mišiose ir visos dienos metu. Taip tarps šventumo ir apaštalavimo troškimas, kurį norime sužadinti žmonių širdyse.
Prašykime užtarimo ir mūsų brangaus tėvo Alvaro, kuris taip ištikimai perėmė estafetę. Neįsivaiduojate, kiek žmonių man kalbėjo apie tai, ką skelbė mūsų Tėvas: „Kai manęs nebus, Dievo Darbe nebus jokio sukrėtimo.“ Ačiū Dievui, taip atsitiko dėl pasiaukojančio jo pirmojo įpėdinio darbo, kurį jis atliko su jam būdinga ramybe.
Dėl kelionių į Afriką, nuvykau į Prancūziją, nes ten yra viena iš dviejų oro linijų kompanijų, tiesiogiai skraidinančių į Dramblio Kaulo Krantą ir Kongą. Prancūzijoje praleidau keletą savaičių. Kaip galite įsivaizduoti, Paryžiuje, prisimindami mūsų Tėvą ir brangų don Alvarą, ėjome melstis į Stebuklingojo Medaliono koplyčią. Ir ten, ačiū Dievui, kaip visada buvau lydimas jūsų visų. Ir taip pat kaip visada patyriau kaip gera būti mūsų namuose. Praleidau keletą savaičių Couvrelles, prisiminiau Šv. Chosemarijos ir jo pirmojo įpėdinio apsilankymą tuose rekolekcijų namuose. Prisijungiau prie jų intencijų, kad Dievas ir toliau laimintų Opus Dei darbą šiame ir kituose regionuose, kad mūsų būtų 500 kartų daugiau, nes daugybė naujų šalių primygtinai kviečia mus. Dėkoju Dievui, kad leido man susitikti su daugybe jūsų seserų ir brolių Prancūzijoje, sakau Jam, kad mums visur reikia daugiau rankų.
Mes greitai pradėsime apaštalinę veiklą Šri Lankoje: ar nejaučiate troškimo prisidėti kiekviena ir kiekvienas iš savo vietos ir dalyvauti sėjant šią taikos ir džiaugsmo sėklą visame pasaulyje?
Su meile jus laimina,
Pamplona, 2011 m. rugsėjo 1 d.
[1] Romos Mišiolas, I Eucharistijos malda .[2] Benediktas XVI, Kreipimasis į tikinčiuosius, 2011/05/18.
[3] Šv. Chosemarija, Dievo bičiuliai, n. 172.
[4] Šv. Chosemarija, Vaga, n. 672.
[5] Cfr. 2 Kor 20, 7; Iz 41, 8; Dan 3, 35.[6] Jn 15, 15.
[7] Pr 18, 17-18.
[8] Benediktas XVI, Kreipimasis į tikinčiuosius, 2011/05/18.
[9] Pr 18, 23-25.[10] Ten pat., 32.
[11] Benediktas XVI, Kreipimasis į tikinčiuosius, 2011/05/18.
[12] 2 Sam 7, 9.
[13] Ten pat., 7, 12-16.
[14] Šv. Chosemarija, Apuntes íntimos, n. 273 (8-IX-1931). Plg. A. Vázquez de Prada, "El fundador del Opus Dei", vol. I, pp. 385-386.
[15] Benediktas XVI, Kreipimasis į tikinčiuosius, 2011/05/18. [16] Ten pat.[17] Jer 5, 1.[18] Žyd 7, 25.[19] Benediktas XVI, Kreipimasis į tikinčiuosius, 2011/05/18. [20] Plg. Žyd 12, 1-19.[21] Šv. Chosemarija, Notas de una meditación, 24-VI-1937.