Visi esam vieno lizdo paukščiai

Šis ispanų šeimos šūkis gimė prireikus vienam kitą prižiūrėti. Fabizio Assandri kalbėjosi su Rosa Pich, 16 vaikų motina.

Rosa Pich ir Josemaria Postigo gyvena su savo 14 vaikų Barselonoje.

- Kaip jūs susikalbat su vaikais, kai, pavyzdžiui, visi kartu sėdit prie stalo?

- Visi kartu mes susiburiam tik prie stalo. Vaikams labai patinka būti drauge, kiekvienas pasakoja mokykloje patirtus nuotykius ir juokingus atsitikimus.

- Kaip susiderinat pamokų ruošimą, keliones, ėjimą į parką?

- Turim nustatytą tvarką: vyresnis brolis ar sesuo prižiūri jaunesnį už save; vyresni vaikai išsirenka prižiūrėti po jaunesnį brolį ar sesę. Iš pradžių nuosekliai laikytis šios tvarkos nepavykdavo, bet kartą Teresa, mano devynmetė dukra, ant kiekvieno miegamojo durų užklijavo po raštelį „Visi esam vieno lizdo paukščiai“. Šis posakis tapo mūsų šeimos šūkiu.

- Bet kas Jums padeda gaminti valgyti, paaiškinti, ko vaikai nesupranta ruošdami pamokas, ir skalbti visų drabužius?

- Dirbu ne namuose, bet tik puse etato. Taigi grįžtu per pietus ir iki vėlyvo vakaro prižiūriu vaikus. Rytais jie vis tiek mokykloje. Namams tvarkyti mes samdomės pagalbą. Viena moteris kasdien man padeda tvarkyti namus, gaminti valgyti ir dirbti kitus namų ruošos darbus. Mano skalbimo mašina įprasto dydžio, bet ja skalbiu tris kartus per dieną. O štai virtuvės rakandai didesni nei įprastai. Virtuvėje sugaištu ne ilgiau nei, tarkim, turėdama du ar tris vaikus. Tereikia viską gerai susiplanuoti, kad būtų kiek galima lengviau.

- Išlaikyti šitiek vaikų turbūt labai brangiai kainuoja? Ar jūs turtingi?

- Gyvenam iš mano vyro algos, be to, aš irgi uždirbu. Visada apsiperku pigiausiuose prekybos centruose, perku nefirminius gaminius. Visi vaikai miega triaukštėse ar keturaukštėse lovose. Taip gyvendami jie labai laimingi. Svarbiausia, kad jie kartu, jiems smagu ir gera.

- Argi nesunku auginti šitiek vaikų, rūpintis jų bėdelėmis, kiekvieną išklausyti?

- Reikia viską labai gerai apgalvoti, ypač kaip vaikams perduoti svarbiausius dalykus: tikrąsias vertybes, dorybes, gerus įpročius... Padeda ir dvasinis gyvenimas: malda Dievui, dienos metu skirtas laikas pamaldumui išreikšti. Man susikaupti itin svarbioms pareigoms padeda apmąstymo malda. Svarbiausias tikslas – vaikų ugdymas, o visa kita, ką galima patikėti kitiems, aš ir patikiu kitiems. Man nėra svarbiausia, kad namai būtų blizgantys ir nedulkini. Aš nesiekiu, kad viskas būtų nepriekaištinga.

- Sakot, kad Jūsų namuose būna ramybės akimirkų?

- Labai nustebau, kai mano dukros draugė, kurios tėvai turi tik du vaikus ir kuri mokosi dešimtoje klasėje, man prisipažino, kad čia jai geriau sekasi mokytis nei namuose. Vaikai dažniausiai būna mokykloje arba žaidžia kieme. Bet atėjus egzaminų metui, visi žino, kad reikia būti tylesniems, todėl kalba lyg bibliotekoje. Žino, kad mokymosi metu negalima bėgioti koridorium, kad reikia laikytis drausmės.

- Kokia Jūsų namų kasdienybė?

- Darbo dienomis išeinu iš namų 7 val. ryto ir einu į Mišias. Darbas prasideda 8.15. Visi vaikai išeina į mokyklą. Vyriausieji rūpinasi, kad mažesnieji broliai ir sesės būtų pasiruošę mokyklai. Rytais į namus ateina mums padedanti ponia. Važiuodama į darbą, vieną sūnų paleidžiu prie kepyklos už dviejų sankryžų nupirkti dvylikos kepalų duonos, kuriuos jis parneša namo. Šį darbą kiekvienam skiriu, kai jiems sukanka septyneri. Jie žino, jei laiku neatsikels ar nenorės atlikti paskirto darbo, visi broliai ir seserys liks be pusryčių... Jie nuo mažens mokosi atsakomybės.

Kartais žmonės klausia: „Nebijai, kad per ekskursiją kuris iš tavo vaikų pasimes?“ Žinoma. Todėl juos visus rengiu vienodai. Jei kuris vienas pasiklysta, visi žino, kad jis tos moters iš penkiolikos vaikų šeimos.

- Kodėl nusprendėt turėti tiek daug vaikų?

- Abu su vyru esam kilę iš daugiavaikių šeimų. Jis turi 13 brolių ir seserų, aš – 15. Gydytojai sakė, kad mūsų pirmagimė dėl širdies ydos mirs nesulaukusi trečiojo gimtadienio. Vėliau taikydami medicinos mokslo naujoves jie tą ydą pašalino. Dabar ji sveika. Antrasis vaikas gimė su tokia pat širdies yda ir tik gimęs netrukus mirė. Nelaimei, tas pats atsitiko ir su trečiuoju naujagimiu. Daug kas mums patarė daugiau neturėti vaikų, nes kraujotakos sutrikimas kartojosi itin dažnai. Vaikas man visada buvo viso gyvenimo dovana, Dievo dovana. Mudu su vyru nusprendėm, kad nesijaudinsim, jei kuris iš jų mirs ką tik gimęs. Juk jie visi yra Dievo vaikai. O egzistuoti yra geriau nei išvis neegzistuoti.

- Kodėl, Jūsų nuomone, daugeliui šiuolaikinių porų du vaikai atrodo daug?

- Žiūrint, kaip jie buvo auklėjami, kokioj aplinkoj užaugo. Kartais daug kas priklauso nuo mados ar neišmanymo. Jie tiesiog nežino, ką praranda. Jei nori, kad tavo vaikai būtų išties laimingi, žinok, kad kuo daugiau brolių ir seserų turės, tuo jiems bus smagiau. Mano nuomone, didelė šeima suteikia daug naudos, nes kiekvienas visam gyvenimui įgyja įpročių ir dorybių. Nuo mažų dienų vaikai išmoksta išspręsti tarpusavio ginčus, išvien dirbti, dalintis ir dar daug ko, ko niekaip neišmoktų būdami vienturčiai. Šiais laikais net tarptautinėms korporacijoms vadovauja ne vienas žmogus, o komanda. Jei žmogus nuo mažų dienų išmoko prisitaikyti, o susikivirčijęs susitaikyti ir toliau dirbti išvien, tada užaugusiam būna daug lengviau.

Keli mano vaikų mokytojai sakė, kad jie paprastai tampa savo klasės lyderiais. Jie dažnai lankosi draugų namuose, o jų motinos man sako, kad jie labai greitai prisitaiko prie skirtingų aplinkybių. Namie mes viską darom išvien, taip vaikai išmoksta rūpintis savo klasės draugais, nė vienas per daug negalvoja apie save.

- Ir pabaigoje – ar esat patenkinta tokiu šeimos gyvenimu?

- Iš šalies atrodo, kad darbų krūvos, bet man su vyru jų neatrodo tiek daug. Stengiamės visą laiką atverti savo namų duris draugams ir kaimynams, nes šią draugystę branginam. Mano manymu, svarbiausia atsiduoti vyrui, o šios meilės vaisius yra būrys vaikų. Paskui tavo vaikai į namus parsiveda draugų. Taip sukuriama aplinka, kurioje kiekvienas stengiasi ką nors padaryti kito labui ir kovoti su savo savanaudiškumu. Kai turi daugiavaikę šeimą, sau laiko lieka visai nedaug, bet galiausiai supranti, kad esi laimingesnis duodamas nei imdamas.