„Siekiu, kad drabužis pabrėžtų moters orumą“

Sofia Carlucco iš Urugvajaus specialybę išsirinko dar vaikystėje, žiūrėdama, kaip mama savo vaikams persiuva drabužėlius. Šiandien ji – drabužių dizainerė, savo darbu siekianti įgyvendinti šv. Josemaríos mokymą.

Sofia Carluccio, drabužių dizainerė

Sofia Carlucco, drabužių dizainerė

Esu baigusi privačią dizaino mokyklą, mano specialybė – mada. Šią profesiją, ko gero, pasirinkau dar vaikystėje. Mano mama su neapsakomu pasigėrėjimu persiūdavo drabužius: taip sutaupydavo, nes reikėjo aprengti vienuolika vaikų. Greičiausiai būsiu paveldėjusi jos meninę gyslelę.

Šiuo metu dirbu tekstilės gamykloje, vadovauju jos vyrų ir moterų drabužių siuvimo padaliniams Meksikoje, Jungtinėse Valstijose, Brazilijoje, Čilėje ir Argentinoje.

Be to, mudvi su drauge sukūrėme savo mados liniją ir pirmą kartą ją pristatėme 2001 m. Urugvajuje vykusioje „Mados savaitėje“. Vėliau mus pakvietė į mados peržiūrą Punta del Estės kurorto Rally muziejuje. Ten pristatėme drabužių kolekciją šio kurorto atidarymui 1925-aisiais minėjime. Kolekciją, pavadintą „Vakaras“, palankiai įvertino daugelis specialistų.

Šiandien mados pasaulis patirties semiasi iš Europos. Mes siekiame atgaivinti pagrindines vertybes: eleganciją, darną ir siekį, kad kiekvienas drabužis pabrėžtų moters orumą.

Mados pasaulis įdomus, bet sudėtingas. Kai kurie dizaineriai stengiasi sukurti šokiruojančius drabužius, skatinančius įžūlumą. Man nekyla abejonės, kad mada skirta žmogų aprengti, o ne nurengti. Toks mano šūkis.

Vos įžengusi į mados pasaulį, į jį atsinešiau protingumo matą, sveiką pranašumo jausmą, nes mada žmogų paprastai smukdo ar net skatina vergauti. Mane paragino šv. Josemaríos žodžiai: „Šiais laikais ypač svarbu apaštalauti mados srityje ir į šią galingą visuomenės įtakos sferą įlieti „Kristaus dvasios“. Norim regėti Dievą ir šioje žmogaus veiklos ir papročių srityje, kuri dažnai tokia pagoniška, ir pasinaudoję šia proga apaštalauti, kad ji bylotų apie Dievą ir į Jį vestų.“

Modeliuojant drabužius svarbu ne vien neatsilikti nuo mados. Net mažose detalėse ir aksesuaruose reikia derinti kuklumą su elegancija. Kiekvienas drabužis turi būti apgalvotas iki menkiausios smulkmenos.

Be to, dirbu su itin profesionalių siuvėjų grupe, kurie gyvena išsibarstę po Montevidėją. Parduotuves jie paprastai būna įsirengę savo namuose, todėl taip susipažįstu ir su jų šeimomis. Stengiuosi juos paskatinti, kad Dievo akivaizdoje kiek įmanydami geriau atliktų savo darbą. Atmintyje iškyla giliai įsišaknijusi šv. Chosemarijos mintis, kad mados namai turi pasitarnauti vaisingam apaštališkam darbui. Man nekyla abejonių, kad galima dirbti Dievo akivaizdoje ir drauge sulaukti sėkmės, nes daugelis moterų vertina mūsų idėją ir puikiai jaučiasi su mūsų kuriamo stiliaus drabužiais.“