Melsdamasis Fatimoje su jumis visais, Dangaus Motinos akivaizdoje apmąsčiau kai kuriuos šio pasaulio iššūkius, tokius sudėtingus ir jaudinančius. Ko Viešpats iš mūsų, krikščionių, laukia šiandien? Kad išeitume pasitikti to, kas neramina ir kelia rūpestį žmonėms, kad visus nuvestume prie Evangelijos jos pirminiame grynume ir, kartu, visa atnaujinančios. Dvi žūklės Tiberiados ežere scenos, kuriose matyti krikščionių kelionė istorijoje, ženklina šios užduoties koordinates: energingas Viešpaties kvietimas būti drąsiems – „Irkis į gilumą“ (Lk 4, 5) – ir mylimojo mokinio „Juk tai Viešpats!“ (Jn 21, 7), atidžios ir jautrios ištikimybės, įgalinančios atpažinti Jėzų, išraiška.

Irtis į gilumą nereiškia pritaikyti žinią ar dvasią esamo momento padėčiai, nes pati Evangelija pasižymi galia apšviesti visas situacijas. Greičiau eina kalba apie kvietimą kiekvienam iš mūsų, su savo dvasinėmis ir intelektualinėmis galimybėmis, profesiniais įgūdžiais ir gyvenimo patirtimis, taip pat ribotumais bei trūkumais, įžvelgti būdus bendradarbiauti daugiau ir veiksmingiau toje beribėje užduotyje pastatyti Kristų visų žmonių užsiėmimų viršūnėje. Todėl tikslinga giliai pažinti laiką, kuriame gyvename, jį persmelkiančias dinamikas, galimybes, kuriomis jis pasižymi, taip pat jo ribotumus ir neteisybes, kartais jį sunkiai apkaltinančias. Ir, visų pirma, būtina mūsų asmeninė vienybė su Jėzumi maldoje ir sakramentuose. Taip gebėsime likti nuolat atviri Šventosios Dvasios veikimui, kad su meile pabelstume į mūsų laikų žmonių širdžių duris.

Enxomil, 2017 m. liepos 7 d.