„Esu vienuoliktas iš keturiolikos vaikų šeimos ir jau dvidešimt metų priklausau Opus Dei. Nors šventumo siekimą kasdieniame gyvenime man nuo vaikystės stengėsi įdiegti tėvai, iš tiesų tuo įtikėjau pajutęs pašaukimą tapti Opus Dei nariu, ir tuo tikiu ligi šiol.

Studijų metais pamėgau vaidinti pajacą, netgi mažai trūko, kad taip būčiau užsidirbęs pragyvenimui. Vienais metais su kitais studentais nuvykau į Romą, kur man nusišypsojo laimė sutikti Joną Paulių II bei persirengusiam pajacu surengti jam vaidinimą kartu su draugu, kuris dabar yra kunigas, o anuomet vaidino labai juokingą pamaivą burtininką. Šventasis Tėvas taip smagiai juokėsi, kad vos neišvirto iš sosto – ir nė kiek neperdedu. Ačiū Dievui, po tokios sėkmės jam vaidinome dar šešis kartus, kone paeiliui šešerius metus per audiencijas Universitetinio kongreso UNIV, kuris kiekvienais metais rengiamas Romoje Didžiosios savaitės metu.

Mane guodžia mintis, kad tarp daugybės darbų ir rūpesčių Jam sugebėjau suteikti šiek tiek džiaugsmo ir ramybės. Tikiuosi, kad Jis man vis dar šypsosi iš Dangaus.

Dabar universitete dėstau Teisės filosofiją. Stengiuosi atsižvelgti į šio dalyko rimtumą ir savo studentams parengti malonų egzaminą. Žinoma, dėstydamas dedu pastangas nevirsti pajacu, o paskaitoms ruošiuosi kiek galėdamas geriau. Tą išmokau iš šv. Chosemarijos: stengtis viską atlikti kuo tobuliau... Žinoma, kartais man būna nelengva vaidinti tikrą pajacą ir dėstyti nevaidinant pajaco.

Šioje nuotraukoje mudu su „burtininku“ sveikinamės su Popiežiumi iškart po pasirodymo.