Kuo novatoriška "Opus Dei"?

Kartą vienas Vatikano pareigūnas pasakė Palaimintajam Josemaria, kad "Opus Dei" atėjo “šimtmečiu per anksti”. Kai kurie novatoriški "Opus Dei" dvasios aspektai yra:

aktyvus siekimas visuotinio pašaukimo į šventumą tarp eilinių pasauliečių;

dvasingumas, pagrįstas kasdienio darbo šventinančia verte;

į tokių idealų siekiančią organizaciją Bažnyčioje yra susibūrę vyrai ir moterys, vedę, nevedę ir našliai,

kunigai ir pasauliečiai, įvairių rasių, amžiaus ir visuomenės sluoksnių žmonės, visi, siekiantys gyventi ta pačia dvasia;

tokio idealo išplitimas Europoje, Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje per palyginti trumpą laiką nuo organizacijos įsteigimo;

gili pagarba pasauliečių autonomijai jų kompetencijos srityse (didžiulėje pasaulietinės visuomenės panoramoje), juos traktuojant ne kaip dvasininkijos agentus, o kaip pilnateisius Bažnyčios narius, atsiliepiančius į Krikšto metu gautą pašaukimą. Jie veikia pasaulietiniame gyvenime visiškai laisvai ir asmenine atsakomybe, pritaikydami savo intelektualinius arba fizinius ir techninius sugebėjimus, savo meninius ir mokslinius gabumus, savo profesinį išsilavinimą ir patirtį savo darbui ir kitoms pareigoms visuomenėje.

Kai "Opus Dei" buvo įsteigta, daugelis jos dvasios aspektų, nors ir pagrįstų Evangelija, buvo laikomi revoliuciniais, kai kas net vadino juos erezija. Tokių vertinimų susilaukė radikali pasauliečių vaidmens Bažnyčioje ir pasaulyje vizija, moterų vaidmens suvokimas, santuokos vertinimas kaip kelio į šventumą, suvokimas, kad šiame pasaulyje galima siekti šventumo, ir kad eilinio, kasdienio gyvenimo rūpesčiai bei džiaugsmai gali vesti į šventumą. Daugelis šių idėjų vėliau buvo įtrauktos į Bažnyčios oficialų mokymą, ypač per Vatikano II susirinkimą.