Kodėl reikia melstis už mirusiuosius?

Katalikų Bažnyčios Katekizmas apie paprotį melstis už mirusius giminaičius ir draugus.

„Kai Viešpats ateis savo didybėje, o drauge su Juo visi angelai, sunaikinus mirtį, visa bus Jam pajungta. O kol tai neįvyko, vieni Jo mokinių keliauja šioje žemėje, kiti yra baigę šį gyvenimą ir skaistinami, o treti džiaugiasi garbe, regėdami 'patį Dievą, triasmenį ir vieną, aiškiai tokį, koks Jis yra'.“ [1]

Tačiau visi, nors skirtingu laipsniu ir būdu, esame tos pačios Dievo bei artimo meilės dalininkai ir giedame tą pačią garbės giesmę savo Dievui. Juk visi, kurie yra Kristaus, turėdami jo Dvasią, suauga į vieną Bažnyčią ir jame susiję vienas su kitu. [2] (Katekizmas, nr. 954)

Bendrystė su mirusiaisiais. „Ypač pripažindama ši viso Jėzaus Kristaus mistinio Kūno bendravimą, keliaujančioji Bažnyčia nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių giliai pamaldžiai gerbė mirusiųjų atminimą ir, kadangi 'šventa ir išganinga yra mintis melstis už mirusius, kad jie būtų išvaduoti iš nuodėmių' (2 Mak 12, 46), stengėsi jiems padėti.“ [3] Mūsų malda už mirusiuosius gali ne tik jiems padėti: mūsų užtarti, jie ir mus gali veiksmingai užtarti. (Katekizmas, nr. 958)

Tie, kurie miršta Dievo malonėje ir draugystėje, tačiau nėra pakankamai išskaistinti, nors ir yra tikri dėl savo amžinojo išganymo, po mirties per kančią skaistinami tol, kol taps tokie šventi, jog galės įeiti į dangaus džiaugsmą. (Katekizmas, nr. 1030)

Tą galutinį išrinktųjų išskaistinimą, visiškai kitokį negu pasmerktųjų bausmė, Bažnyčia vadina skaistykla. (Katekizmas, nr. 1031)

Šv. Chosemarija knygoje „Vaga“ rašo:

„Skaistykla – Dievo gailestingumo darbas, idant būtų apvalyti trūkumai tų, kurie trokšta su Juo susitapatinti.“ (Vaga, nr. 889)

„Su kokiu džiaugsmu mirštama, kai herojiškai elgdavaisi kiekvieną gyvenimo minutę! Galiu tave užtikrinti, nes mačiau džiaugsmą tų, kurie su ramiu nekantrumu ilgus metus ruošėsi šiam susitikimui.“ (Vaga, nr. 893)


[1] Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 49: AAS 57 (1965) 54.

[2] Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 49: AAS 57 (1965) 54–55.

[3] Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 50: AAS 57 (1965) 55.