„Šiandien kino kompanija Sony Pictures pristato „Da Vinčio kodo“ ekranizaciją. Filme atkurtos visos apgaulingos ir neteisingos romano scenos, be galo žeidžiančios krikščionis. Maža to, perteiktos vaizdu, kurio poveikis visuomet yra didžiulis, jos virto dar užgaulesnėmis. Paaiškėjo ir tai, kad filme nebus įterpta pastaba, jog bet koks panašumas į tikrovę tėra sutapimas.

Per pastaruosius keletą mėnesių daugelis katalikų, kitų krikščionybės šakų išpažinėjų, žydų, musulmonų, kitų tikėjimų atstovų bei geros valios piliečių ne vieną kartą prašė gerbti jų religinius įsitikinimus. Panašu, kad prašymai buvo bergždi. Šie žmonės neprašė jokios paslaugos, nesiekė ir apriboti išraiškos laisvės. Prašydami pagarbos, jie ragino Sony kompaniją vadovautis blaiviu protu ir vykdyti savo pačios įsipareigojimus visuomenei.

Čia pateikiu kelias šiuos įsipareigojimus iliustruojančias ištraukas iš „Sony elgesio kodo“, kurį 2003 m. gegužės 28 d. patvirtino aukščiausioji korporacijos valdžia. 1.3 pastraipoje teigiama: „Pripažindami, kad tam tikras elgesys, kuris vienoje kultūroje ar krašte yra socialiai priimtinas, o kitoje yra suvokiamas kitaip, (Sony) personalas, atlikdami savo pareigas, įsipareigoja atsakingai paisyti kultūrinių ir regioninių skirtumų“. 2. 4 pastraipoje pateikiamos elgesio normos, kurių turi paisyti visi kompanijos darbuotojai: „Nė vienas darbuotojas darbo metu negali laidyti rasistinių ar religinių užuominų, juokų ar kitų pastabų, kurie darbinėje aplinkoje sukeltų priešiškumą.“ 3. 4 pastraipoje apie reklamą Sony įsipareigoja neskleisti klaidinančios ar šmeižikiškos reklamos.

Šį etinį įsipareigojimą Sony vadovai yra ne kartą įgyvendinę. Neseniai pasirodžiusiame verslo leidinyje vienas iš Sony vadų pripažįsta, kad „komercinė veikla tiesiogiai ar netiesiogiai veikia visuomenę, kurioje yra vystoma“. Kitas tvirtina, kad „etika ir sąžiningumas turi būti sudėtinės kompanijos DNR dalys“. O trečiasis teigia, kad „kompanija, neatsižvelgianti į aplinką ir visuomenę, kurioje gyvuoja, neklestės“. Deja, per pastaruosius mėnesius Sony vadovų veiksmai neatitiko jų pareiškimų: sukūrę filmą, jie įžeidė šimtus milijonų krikščionių. Finansinis tikslas nepateisina įžeidžiančių priemonių. Be to, orumą šiuo atveju praranda ne auka, o agresorius.

Tačiau čia siekiame ne teisti. Lieka atviras klausimas, ar filmas paiso „Sony elgesio kodo“ normų, ar šis kodas tėra dar vienas „Fikcinis kodas“, skelbiantis, kad bet koks panašumas į tikrovę tėra sutapimas.

Pastarųjų mėnesių įvykiai daugelį tikinčiųjų paskatino gilinti savo krikščioniškąjį tikėjimą, geriau pažinti Evangeliją ir Bažnyčią, jos praeitį ir dabartį. Kaip ir prieš 20 amžių, taip ir dabar Jėzus Kristus kai kuriems vis dar yra „skandalas ir beprotybė“. Tačiau kur kas daugiau yra tokių, kurie – ne savo nuopelnų dėka, o per Dievo dovaną – tvirtai tikime, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus ir žmonijos Atpirkėjas, atėjęs į pasaulį skleisti gėrio.

Šiandien baigiasi apgailėtina, tačiau laikina laiko atkarpa. Krikščionys su nepagarba visada kovojo taikiai, ieškodami bendros kalbos ir vengdami ginčų. Tikėkimės, kad ši pamoka krikščionis išmokys rimčiau žiūrėti į tikėjimą, kad visi išmoktume suprasti ir gerbti kitus.“

 Manuel Sanchez Hurtado. Opus Dei Informacijos tarnyba, Roma